Sapnas, miražas ar galgi?

Prieš daugelį metų viename vokiečių universiteto mieste susipažino du jauni žmonės. Vienas jų norėjo išmokti gydyti žmonių ligas, o kitas - sužinoti, kokiu būdu gali būti pasiektas tikrasis žmogiškumas. Abu jie turėjo visiškai skirtingas pažiūras į gyvenimą. Pirmasis visada manė esąs labiau linkęs į tikrovę, o antrasis buvo pasiklydęs visokių vaizdinių migloje. Jis tvirtinęs, jog žmogus visuomet labiau panašėja į tą, į kurį krypsta jo mąstymas, - į daiktiškumą ar į dvasingumą.

Pirmasis nuolatos stengėsi įkalbėti draugą pakeisti pažiūras. Jis netgi bandė jam išaiškinti, kad žiaurūs bandymai su gyvūnais taip pat tarnauja žmonijos gerovei, o ne vien tik, kaip kad manė antrasis, lemia didelę kančią žmonėms. Tuo šis turėjęs įsitikinti. Todėl pirmasis jį pasikvietė į paskaitą, kurios metu turėjo būti skrodžiamas gyvūno kūnas.

Greitai atėjo profesorius. Jo veido bruožai naująjį klausytoją veikė labai atstumiančiai. Šis jausmas sustiprėjo, kai mokslininkas pradėjo kalbėti, nes sunku buvo ką nors aiškiai išgirsti. Po to ant stalo buvo įvežtas didelis, garsiai inkščiantis šuo. Patalpą prisipildė kraupios nuotaikos. Tačiau greitai viskas pasikeitė.

Profesorius netrukus pradėjo naują įsibrovimą į besiskundžiančio gyvūno kūną, čia pat primindamas ir prieš porą metų mirusio savo pirmtako tyrimų rezultatus. Kiekvieną kartą, vos paminėjus pastarojo vardą, šuo krūptelėdavo kažkaip ypatingai, tarsi tai liestų jį, ir siaubingai sustaugdavo, kai buvo daromi pjūviai.

Tai nepaprastai stipriai veikė naująjį klausytoją. Jam tarsi ėmė rodytis kažkas nesuvokiama. Šuns balsas skambėjo kaip žmogaus, kuris prašėsi pagalbos. Rodės, kad gyvūno kūną gaivino kažkokia žmogiška esybė, kuri šaukė tarsi išgąsdinta vos tik būdavo paminimas mirusiojo vardas. Visa tai be galo stipriai sukrėtė žiūrovą. Jis pašoko. Jo draugas dar norėjo jį sulaikyti ir pasodinti, tačiau jis ištrūko ir pabėgo.

Netrukus netoliese, tuščioje aikštėje jis surado suolą, ant kurio atsisėdęs tyliai meldė Visagalybę pasigailėti žmonių, žudančių savo pačių žmogiškumą, ir kad šie taptų tikrais žmonėmis ir suprastų, kaip netinkama yra žiaurumu prisidėti prie žmonijos gerovės.

Netikėtai jis pajuto, kad kažkas į jį prašneko, ir jis vėl atsidūrė pojučių pasaulyje. Pasigirdo dideli priekaištai, nes jis savo elgesiu trukdęs auditorijai. Jis atsakė, kaip nepakeliama buvo jam, troškusiam visa, kas gyva, sutikti su tikru žmogiškumu, dabar išgyventi šitokį skausmą.

Ypač jį paveikė tai, kad jis, remdamasis ką tik išgyventu supratimu, turėjo sau prisipažinti, jog miręs tyrinėtojas dėl minčių ryšio su šunimis, su kuriais jis darydavo bandymus, turėjo užgimti šunimi, kad patirtų kančias, kurias jis keldavo kitiems gyviems padarams. Negailestinga ranka dabar kankino jį patį.

Šioje vietoje jį nutraukė draugas: tai panašu į haliucinaciją. Jis turįs kreiptis į gydytoją, antraip visai pamišiąs. Šis atsakė su šaltakraujišku ramumu: reikalas liečiąs tikrovę, kuri nežmoniškiems žmonėms esanti nesuvokiama. Toks pasakymas, atrodo, įžeidė pirmąjį. Jis susijaudino ir ieškojo šiurkščių žodžių. Tačiau ir šie buvo išklausyti ramiai.

Skirtumas tarp abiejų tapo akivaizdus. Vadinamasis tikrovės žmogus pasipiktinęs nusisuko. Jų sąntykiai nutrūko. Galiausiai jie vienas kitą pamiršo. Tačiau vienam iš jų dar teberuseno viltis, kad galgi žmonės dar kartą bandys siekti tikrojo žmoniškumo.