Pirmasis žingsnis

Anądien lankiausi mūsų Tulos miesto skerdykloje. Ji pastatyta pagal naują ir patobulintą sistemą, kuri šiandien diegiama miestuose, kad gyvuliai kuo mažiau kentėtų. Buvo penktadienis, iki Šventosios Trejybės Sekmadienio buvo likę dvi dienos. Skerdykloje buvo marios galvijų.

Dar gerokai anksčiau, skaitydamas nuostabią knygą „Mitybos etika“, aš panorau apsilankyti skerdykloje, kad savo akimis pamatyčiau skerdyklų tikrovę. Bet iš pradžių man buvo nejauku net apie tai pagalvoti, juk visada yra nejauku žiūrėti į kančią, kai žinai, kad ji neišvengiama, o tu negali nieko padaryti; taigi, aš vis atidėliojau savo apsilankymą.

Bet visai neseniai vieškelyje susitikau skerdiką, kuris, pabuvojęs namuose, traukė atgal į Tulą. Skerdikas jis dar neprityręs, tad jo darbas buvo - smogti peiliu pirmą smūgį. Aš paklausiau, ar jam negaila gyvulių, kuriuos žudo. „O ko čia gailėtis? Taip reikia. Ką aš galiu padaryti? Man reikia duoną užsidirbti“, - porino jis. „Iš pradžių žudyti buvo baisu. Mano tėvas per visą savo gyvenimą viščiuko nėra nukirtęs“. Dauguma rusų negali žudyti, jie jaučia gailestį, ir tą jausmą išreiškia žodžiu „baimė“. Tas žmogus iš pradžių taip pat „bijojo“, bet dabar jau nebe. Jis man pasakė, kad didžiausias darbymetis skerdykloje penktadieniais, darbas verda iki vėlumos.

Visai neseniai man teko kalbėtis su į atsargą išėjusiu kareiviu, dirbančiu skerdykloje. Jį taip pat stebino mano samprotavimai apie gailestį. Jis irgi bandė „filosofuoti“, kad viskas lemta dangaus; bet galų gale jis sutiko su manimi: „Kai galvijai būna tokie romūs, vargšai, jie ateina prie tavęs pasitikėdami! Gaila žiūrėti“.

Baisu, baisu ne dėl to, kad kenčia ir miršta gyvuliai, bet dėl to, kad žmogus aklai, beprasmiškai užgniaužia savyje aukščiausias dvasines galias - užuojautą ir gailestį gyvoms būtybėms, tokioms kaip jis pats - ir, nepaisydamas savo jausmų, pasiduoda žiaurumui. Vis dėlto kaip giliai įaugęs į žmogaus širdį įsakymas neatimti gyvybės kitam!

Penktadienį aš išsirengiau į Tulą ir, susitikęs savo mielą, geraširdį pažįstamą, pakviečiau vykti kartu.

„Taip, girdėjau, kad ten tvarka gera, kažkada net mintis buvo kilusi pačiam viską pamatyti, bet jeigu ten skerdžia, aš į vidų neisiu“.

„Neisi, kodėl gi? Kaip tik reikia viską pamatyti! Jeigu mes valgome mėsą, tai reikia ir kraują pamatyti“.

„Ne, ne, negaliu!“

Verta paminėti, kad šis žmogus buvo medžiotojas ir jis pats žudė gyvūnus ir paukščius.

Taigi, mes nuvykome į skerdyklą. Prie įėjimo tvyrojo sunkus, pasibjaurėtinas dvokas, primenantis staliaus klijus. Einant artyn, dvokas stiprėjo. Skerdykla buvo raudonų plytų, gremėzdiškas, aukštais pamatais ir kaminais pastatas. Įėjome pro vartus. Į dešinę buvo erdvus, tvora aptvertas gardas, maždaug trys ketvirčiai hektaro - du kartus per savaitę čia atveždavo parduoti gyvulius - šalia aptvaro glaudėsi sargo būdelė. Į kairę buvo vadinamosios kameros, t.y. patalpos su arkiniu įėjimu, asfaltuotomis grindimis su nuolydžiu ir judančiu įrenginiu su kabliais, skirtais skerdienai užkabinti. Ant suolelio, sargų būdelės pasienyje, sėdėjo koks pustuzinis skerdikų prisirišę kruvinas prijuostes, o iš po atraitotų rankovių kyšojo jų raumeningos, kruvinos rankos. Prieš pusvalandį jie baigė darbą ir tą dieną mes pamatėme tiktai tuščias kameras. Kameros buvo atviros iš abiejų pusių, bet joje tebetvyrojo slogus šilto kraujo kvapas, rudos grindys blizgėjo, o plyšiuose juodavo sukrešėjęs kraujas.

Vienas iš skerdikų papasakojo apie skerdimo eigą ir parodė mums, kur tai daroma. Aš ne viską supratau, gal todėl susidariau kraupų, bet klaidingą vaizdą apie tai, kaip skerdžiami galvijai; ir tariausi, kaip paprastai ir būna, kad tikrovė, ko gero, bus mažiau įspūdingesnė už mano vaizduotės piešiamus vaizdus. Bet šį kartą klydau.

Kitą kartą, kai vėl nuvažiavau į skerdyklą, pataikiau į patį darbymetį. Buvo penktadienis, šventos Trejybės šventės išvakarės - šilta birželio diena. Klijų ir kraujo kvapas buvo dar stipresnis ir dar įkyresnis, negu pirmojo apsilankymo metu. Darbas buvo pačiame įkarštyje. Dulkinas gardas buvo pilnas galvijų, kurie buvo nukreipiami į visus užtvarus, vedančius į kameras.

Gatvėje, priešais įėjimą stovėjo vežimai, prie kurių buvo pririšti jaučiai, veršiukai ir karvės. Kiti vežimai, traukiami tvirtų arklių, pilni galvijų skeletų, styrančiomis, virpančiomis kojomis, baltomis kaukolėmis, ryškiai raudonais plaučiais ir rudomis kepenimis, važiavo iš skerdyklos pastato. Patvoryje stovėjo galvijų pardavėjų arkliai. Patys pardavėjai, ilgaskverniais apsiaustais, botagais ir rimbais rankose, vaikštinėjo kieme, arba ženklino savo galvijus, derėjosi tarpusavyje arba padėjo varyti jaučius ir galvijus iš didžiojo gardo į aptvarus, vedančius į kameras. Vyrams aiškiai rūpėjo tiktai piniginiai reikalai ir jų mintyse sukosi skaičiai, jiems net nekilo klausimas apie tai, gerai ar negerai žudyti, kaip kad niekada nekiltų klausimas apie cheminę kraujo, kuriuo buvo paplūdusios kameros grindys, sudėtį.

Kieme skerdikų nesimatė; jie darbavosi kamerose. Tądien buvo paskersta apie šimtas galvijų. Aš jau ruošiausi užeiti į vieną iš kamerų, bet prie įėjimo trumpam stabtelėjau. Sustojau, nes kamerose buvo prikabinėta negyvų kūnų, kuriuos tampė darbininkai, kraujo balos telkšojo po kojomis, jis varvėjo iš viršaus. Skerdikai buvo kruvini, ir aš pats būčiau išsikruvinęs. Viena kabanti skerdena judėjo link durų, kita - jaučio, gulėjo styrančiomis į viršų baltomis kojomis. Skerdikas tvirtomis rankomis lupo gyvulio odą.

Pro priekines duris, prie kurių aš stovėjau, įtraukė didžiulį, žalą, gerai įmitusį jautį. Jį įtraukė vidun. Skerdikas akies mirksniu pakėlė peilį virš jo kaklo ir dūrė. Jautis pakirstomis kojomis sudribo ant pilvo. Čia pat buvo pargriautas ant šono - galūnės ėmė trūkčioti, priekinės kojos sulinko per sąnarius. Kitas skerdikas, ilgai negaišdamas prišoko prie jaučio iš priešingo šono, apeidamas jo trūkčiojančias kojas, griebė už ragų ir užlaužė galvą; kitas skerdikas tuo tarpu peiliu perpjovė jam gerklę. Tamsiai raudono kraujo srovė klioktelėjo iš po jaučio galvos, o išsikruvinęs berniukas dar spėjo pakišti cinkuotą dubenį. Visą tą laiką jautis be perstojo sukiojo ir kėlė galvą, tarsi bandydamas atsistoti, maskatuodamas ore visomis keturiomis kojomis. Kraujo indas greitai pilnėjo, bet jautis vis dar buvo gyvas, jo pilvas sunkiai karojo, o priekinės ir užpakalinės kojos taip smarkiai mataravosi, kad skerdikai stengėsi laikytis atokiau. Kai dubuo buvo kupinas, berniukas išnešė jį užsidėjęs ant galvos, į baltąjį fabriko pastatą, o kitas berniukas tuo tarpu pakišo kitą dubenį, į kurį taip pat sparčiai sruvo kraujas. Jaučio kūnas vis dar trūkčiojo, o priekinės kojos vis dar spurdėjo.

Kai kraujas nustojo bėgti, skerdikas pakėlė gyvulio galvą ir pradėjo nuo jos lupti odą. Jautis vis dar tirtėjo. Galva nulupus odą, atviromis raudonomis venomis ir baltomis sausgyslėmis gulėjo taip, kaip ją paliko skerdikas; iš abiejų šonų karojo oda. Gyvulys vis dar tebetirtėjo. Kitas skerdikas griebė vieną koją, perlaužė ją ir nupjovė. Kūną ir likusias kojas vis dar tebetąsė konvulsijos. Taip buvo nupjautos likusios kojos ir sumestos kartu su kitų jaučių, priklausiusių tam pačiam šeimininkui, kojomis. Skerdiena buvo pritraukta prie kablio ir užkabinta, ir tiktai tada konvulsijos liovėsi.

Taip aš stovėdamas prie durų stebėjau antrą, trečią ir ketvirtą jautį: viskas kartojosi iš naujo - nupjaunama galva su išsikišusiu liežuviu ir taip pat konvulsijų tąsomos kūno dalys. Kitas dalykas, kad skerdikui ne visada pakakdavo, vieno, pirmojo smūgio, pargriauti gyvulį. Kartais jam nepavykdavo ir kruvinas jautis pašokdavo ant kojų, baubdavo, bandydamas pabėgti. Bet tada jo galvą pritraukdavo strypu, smogdavo antrą kartą ir jis krisdavo.

Pagaliau aš įžengiau pro duris, pro kurias įleisdavo jaučius. Čia aš pamačiau tą patį vaizdą, tiktai dar iš arčiau ir dar aiškiau. Bet svarbiausia, čia aš pamačiau tai, ko niekada anksčiau nebuvau regėjęs, - kaip jaučius vedė pro šias duris. Jautį nukreipdavo į užtvarą ir pritraukdavo virve, užrišta ant jo ragų. O gyvulys, užuodęs kraują, priešindavosi, kartais baubdavo ir mesdavosi atgal. Du vyrai niekaip nepajėgtų įtraukti jo jėga, taigi, kiekvieną kartą ateidavo vienas iš skerdikų, nutverdavo gyvulį už uodegos ir smarkiai ją suktelėjęs, sulaužydavo kremzlę. Jautis pasiduodavo.

Kai skerdikai baigė doroti vieno savininko gyvulius, ėmėsi kito. Pirmasis kitos partijos gyvulys buvo ne jautis, bet bulius - puikus, gerai įmitęs, juodas, su baltais lopinėliais ant kojų, jaunas ir raumeningas, kupinas energijos. Traukiamas į priekį, jis panarino galvą ir atkakliai priešinosi. Tada skerdikas, užėjęs iš galo, griebė jį už uodegos ir, tarsi užvesdamas variklį su rankena, suktelėjo; uodegikaulis sutraškėjo ir jautis metėsi pirmyn, pargriaudamas virvę laikiusį vyriškį. Tada jis sustojo, šnairuodamas juodomis akimis, kurių baltymai buvo pasruvę krauju. Bet ir vėl sutraškėjo uodega ir bulius šoko į priekį ten, kur buvo varomas. Prisiartino skerdikas, nusitaikė ir smogė. Smūgis buvo netikslus. Bulius pašoko, papurtė galvą, subaubė, išsilaisvino ir visas kruvinas metėsi atgal. Vyrai tarpduryje puolė į šalis; bet prityrę skerdikai, sumanūs ir ryžtingi, užgrūdinti pavojų, greitai čiupo virvę. Buvo pakartota operacija su uodega ir vėl bulius atsidūrė kameroje, kur buvo prispaustas strypu, ir jau nebepabėgo. Skerdikas greitai nusitaikė į žvaigždę tarpuakyje ir, nekreipdamas dėmesio į kraują, sudavė ir puikus, kupinas gyvybės gyvulys, krito žemėn, jo galva ir kojos tirtėjo tol, neišbėgo visas kraujas ir kol buvo lupama oda nuo galvos.

„Šėtonas, net nugriūti žmoniškai negalėjo!“, - murmėjo skerdikas, lupdamas odą gyvuliui nuo galvos.

Po penkių minučių jis baigė savo darbą, juoda gyvulio galva dabar bolavo raudoniu, be odos; akys, kurios prieš penketą minučių švietė nepaprasta spalva, buvo stiklinės ir užgesusios.

Po to aš nuėjau į patalpas, kuriose buvo skerdžiami mažesnieji gyvuliai - patalpa buvo labai didelė: asfaltuotomis grindimis ir stalais su atramomis, ant kurių buvo pjaunamos avys ir veršiukai. Čia darbas buvo jau beveik baigtas; ilgame kambaryje, prisigėrusiame kraujo kvapo, matėsi tiktai du skerdikai. Vienas jų pūtė jau negyvo ėriuko koją, ranka tapšnodamas išsipūtusį pilvelį; kitas, jaunas vyrukas: kruvina prijuoste, rūkė sulinkusį papirosą. Ilgoje, tamsioje, sunkaus dvoko pritvinkusioje patalpoje daugiau nieko nebuvo. Po manęs įėjo dar vienas žmogus, tikriausiai buvęs kareivis, nešinas jaunu metiniu avinuku, juodu, su balta žvaigždele ant kaklo, surištomis kojomis. Jis paguldė gyvulėlį ant vieno iš stalų, tarsi guldytų į lovą. Senas kareivis pasisveikino su skerdikais, su kuriais, kaip atrodė, buvo pažįstamas ir pradėjo klausinėti, kada jiems bus leista baigti darbą. Priėjo vyrukas su papirosu ir peiliu rankose, pagalando jį į stalo kraštą, atsakydamas, kad per šventes jie nedirbs. Gyvas avinėlis gulėjo taip ramiai, tarsi būtų miręs, tik jo trumpa uodegėlė guviai judėjo į šalis, o jo šonai nuo kvėpavimo kilnojosi dažniau nei paprastai. Kareivis švelniai, be jokių pastangų, prispaudėjo pakeltą galvutę; skerdikas, vis dar tęsdamas pokalbį, kairiąja ranka sugriebė avinėlio galvutę ir perpjovė jam gerklę. Avinėlis sudrebėjo, jo maža uodegėlė sustingo ir nustojo judėti. Vyrukas, laukdamas, kol nubėgs kraujas, iš naujo užsidegė užgesti spėjusį papirosą. Kraujas bėgo, avinėlis pradėjo trūkčioti. Pokalbis nenutrūko nei minutei. Žiūrėti į juos buvo bjauru.

Aš tiktai noriu pasakyti, jei žmogaus ketinimai rimti, jei jis siekia gyventi dorai, jis nuosekliai ir neišvengiamai eis tam tikra kryptimi, kurią pasirinkęs jis pirmiausia sieks savitvardos, susilaikymo, dorybės.

Siekdamas savitvardos, žmogus vėl laikysis tam tikro nuoseklumo visų svarbiausia savitvardos mityboje - pasninkaus. O pasninkaujant, jeigu jis tikrai ir rimtai sieks teisingo, švaraus gyvenimo, visų pirma jis turės atsisakyti gyvulinio maisto, kadangi, neminint aistrų, kurias sukelia gyvulinis maistas, vartoti jį yra paprasčiausiai amoralu, nes jį valgantis dalyvauja žudyme - o tai prieštarauja bet kokiam moralės poelgiui. Dėl visko kaltas žmogaus godumas ir noras skaniai pavalgyti.

Priežastys, kodėl pirmiausia būtina susilaikyti nuo gyvulinio maisto pasninkaujant ir siekiant doros gyvenime, atskleistos knygoje „Mitybos etika“; lūpomis geriausių savo atstovų, kuriuos tik žino istorija, čia į mus prabyla visa žmonija. Kyla klausimas, kodėl tokia neteisybė - amoralus gyvulinio maisto vartojimas žmonijai jau buvo žinomas nuo senų laikų, kodėl žmonės jos iki šiol nesuvokė? Taip klaus tie, kurie pripratę vadovautis ne protu, o viešąja nuomone.

Atsakysime taip: moralinė žmonijos pažanga, kuri iš tikrųjų yra bet kokios pažangos pagrindas, visada labai lėta; bet tikros, neatsitiktinės pažangos ženklai akivaizdūs jos nuolatiniame ir nenutrūkstamame augime bei vystymesi.

Vegetarizmo idėjos plinta lygiai taip pat. Jos įsikūnijo tiek rašytojų žodžiuose, tiek pačiame žmonijos gyvenime; ir dėl daugelio priežasčių vis daugiau žmonių norom nenorom pereina nuo mėsiško prie daržovių valgių. Taip žmonės ima sekti to paties judėjimo, kuris demonstruoja akivaizdžią stiprybę ir vis plečiasi ir auga - vegetarizmo idealu. Šis judėjimas per keletą pastarųjų metų labai smarkiai pažengė į priekį. Kasmet pasirodo vis daugiau knygų ir periodinių leidinių apie vegetarizmą; mes sutinkame vis daugiau ir daugiau žmonių, kurie atsisakė mėsos vartojimo; o užsienyje, ypatingai Vokietijoje, Anglijoje ir Amerikoje kasmet didėja viešbučių vegetarams ir vegetarinių valgių restoranų skaičius.

Šis judėjimas ypatingai džiugina tuos, kurie visas savo jėgas ir patį gyvenimą atiduoda, kad būtų sukurta Dievo karalystė Žemėje, net ne todėl, kad vegetarizmas yra vienas iš svarbiausių žingsnių, siekiant karalystės (visi teisingi žingsniai geri - tiek svarbūs, tiek ir nesvarbūs), bet todėl, kad tai yra ženklas, kad žmonijos siekiai tobulėti yra rimti ir nuoširdūs, kadangi pradėdama pirmuoju žingsniu, ji tvirtai žengia tobulėjimo link.

Tuo reikėtų tik pasidžiaugti, mes turime džiaugtis tais, kurie bandydami patekti į viršutinį namo aukštą ėmė paskubomis ropštis sienomis ir nusvilę nagus visi kartu grįžo į laiptinę ir pradėjo savo kelią nuo pirmosios pakopos, tvirtai įsitikinę, kad tai vienintelis kelias aukštyn.