Selekcininkų „sugadinta“ karvė

Animalrights.lt komentaras: šis tekstas paimtas iš K. V . Trainio knygelės „Ar gyvūnai protauja” (Kaunas, 2000). Ji yra skirta ūkininkams, fermų produktyvumui gerinti, tai nėra informacija, paruošta gyvūnų teisių gynimo tikslais – ištrauka nekoreguota.

Selekcininkų „sugadinta” karvė

Laukinės karvės tobulumas

Laukinių karvių pasaulyje neišliko. Tauras, iš kurio, manoma, yra kilusios europinės naminės karvės, seniai išnaikintas ir muziejuose rodomi tik jo kaulai. Šis didelis galvijas kažkada gyveno ir Lietuvoje. Dabar jo vardą primena tik kai kurių vietovių ar ežerų pavadinimai (Tauragė, Tauragnas). Pusiau laukinių galvijų pasaulyje dar galima rasti. Man pačiam laisvai gamtoje teko matyti tik dviejų veislių tokius galvijus - Sibire mačiau Jakutijos vietinius galvijus, o Škotijoje - škotų kalnų galvijus. Abiejų veislių galvijai yra gerai prisitaikę gyventi atšiauriomis sąlygomis ir gali išgyventi beveik žmogaus priežiūros. Tiesa, Jakutijos ir Škotijos galvijams įrengiami šiokie tokie tvartai (pašiūrės) kaip priedangos nuo tuose kraštuose siaučiančių sniego audrų ir vėjų. Šių galvijų gyvybei palaikyti pakanka iš po sniego iškastų menkų augalinių išteklių ir nuo krūmų nuskabytų šakelių. Galvijai nedideli, apaugę ilgais plaukais, o žiemą išsiaugina ir storą povilnį. Jie ilgaamžiai - gyvena 20-30 metų, o Jakutijos vietinės karvės sulaukia net 40 metų. Per savo amžių jos atsiveda 12-15 veršelių, duoda apie 300-600 litrų pieno, kurio užtenka tik veršeliui pamaitinti pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tai labai atsparūs ligoms, fiziškai stiprūs ir ištvermingi gyvuliai. Kūno masė gerai subalansuota (vienodai apkrautos visos keturios galūnės), gerai išsivystęs skeletas ir raumenys. Užpakalinė kūno dalis, galvijui prisiėdus ir augant gimdoje vaisiui, pasunkėja nedaug ir nesudaro sunkumų judėti kalnuose ir greitai bėgti lyguma. Nagos stiprios, jų ragas, ypač pado, storas ir greitai atauga, kai suplonėja nuo trynimosi. Kadangi galvijai visą laiką ganosi gamtoje, tai ekskrementai bei šlapimas paliekami ganyklose, užpakalinių galūnių nagos nemirksta srutose ir mėšle, nesuminkštėja jų ragas. Šie galvijai neserga pado opomis ir retai kada apšlumba.

Karvių tešmuo mažas, „pakabintas" aukštai nuo žemės, netraumuojamas į aštrias uolas ar šakas. Gimęs veršelis ieško spenių ir tešmens karvės paslėpsnyje (įgimtas elgesys) ir žinda patogiai stovėdamas. Šių galvijų gerai išvystyta krūtinės ląsta, jie lengvai kvėpuoja, neuždūsta ilgai bėgdami, neserga plaučių arba peršalimo ligomis, turi „stiprius" plaučius. Kadangi gyvuliai maitinasi saikingai (tuo, ką patys randa), jų žarnynas neperkraunamas pašaru, neserga nei acidozėmis, nei ketozėmis. Jie tuštinasi ir šlapinasi normalia poza - patraukia po savimi užpakalines galūnes, ne-apteršia kulnų, užpakalinių kojų nagos lieka sausos ir nemirksta šlapimo klane. Pašarui sukramtyti dantų užtenka visam amžiui, nes jie dyla saikingai nuo palyginti švaraus gamtoje randamo pašaro (be smėlio ir dulkių). Karvės ilgai išlieka vislios ir atsiveda nemažai palikuonių. Retai kada serga tešmens uždegimais (mastitais) ir gimdos uždegimais (metritais), beveik nepasitaiko nuovalų užsilaikymo. Jos labai atsparios daugeliui infekcinių ir parazitinių ligų, nes iš kartos į kartą paveldi labai gerą imunoreaktyvumą. Perskaitę apie šių pusiau laukinių karvių „tobulumą" knygelės skaitytojai nusišypsos dėl autoriaus tendencingo jų išgyrimo ir supras, kad tai civilizacijos reliktai, o ne ateities fermų gyventojai. Menkas jų produktyvumas (tiek pieno, tiek ir mėsos) neleis joms atsistoti šalia „kultūrinių" karvių šiuolaikinėse fermose. Bet pasaulio selekcininkai ir genetikai dabar ieško tokių vietinių veislių, džiaugiasi jų suradę, žada už tokius gyvulius mokėti nemažus pinigus. Mat buvo susigriebta, kad tokių gyvulių pasaulyje gali visai nelikti, ir galvijų genofondas be jų bus skurdus, nes dabar sukurta „kultūrinė" karvė neturi daugelio gerų laukinės karvės savybių.

Kultūrinės karvės netobulumas

Pati produktyviausia pasaulyje karvė davė per parą 104 litrus pieno. Tokią buvo nusipirkę iš užsienio kubiečiai. Kubos diktatorius F.Kastro yra nusifotografavęs su šia karve ir didžiavosi, kad pačios produktyviausios karvės auginamos soclageryje. Tos karvės vardas buvo „Ubra Blanca" („Baltasis tešmuo"). Šios karvės jau seniai nėra gyvos. Neseniai spauda rašė, kad nugaišo ir kita karvė rekordininkė, davusi dar daugiau pieno. Ji gyveno Pietų Afrikos Respublikoje ir davė 230 pintų pieno per dieną (1 pinta - 0,47 litro (JAV) ir 0,57 litro (Anglijoje), t. y. apie 115-120 litrų. Jos palikuonis buvo norėta padauginti klonavimo būdu, bet nesuspėta - imant odos ląsteles, ji neišlaikė operacijos ir nugaišo, nes buvo labai jautri ir lepi. Yra rekordininkų tarp galvijų ir mėsinių veislių galvijų. Olandijoje sukurta galvijų linija, kurios atstovai atrodo kaip „mėsos kalnas". Olandų melsvųjų galvijų veislės karvėms atsirado išsigimimas - mutacija, dėl kurios buvo nuslopintas raumenų augimo reguliavimas, ir paveldėjusiems šį geną. Galvijams ėmė be saiko augti raumenys. Karvės atveda veršelius gigantus tik su Cezario pjūvio pagalba ir labai kenčia nuo šios mutacijos. Bet žmogui ši mutacija gali teikti ekonominės naudos ir jis karvės nelaime žada pasinaudoti. Čia aprašyti tik keli atvejai, rodantys, kaip žmogus „kultūrina" galvijus, o toliau smulkiau aprašomos tokio kultūrinimo pasekmės. Daugiausia neigiamos.

Šiuolaikinių labai produktyvių pieninių karvių amžius yra labai sutrumpėjęs, jos gyvena vos 5-6 metus. Turtingose pasaulio valstybėse sukurtos karvių bandos, kuriose pieno primilžis iš karvės per metus siekia 9-10 tūkstančių litrų (tokios fermos yra Izraelyje, JAV, Kanadoje ir kitur). Tose bandose trumpai gyvenančios karvės per savo amžių atsiveda 3-4 veršelius. Dėl medžiagų apykaitos ligų ir bergždumo jaunas karves tenka išbrokuoti ir papjauti. (Tai mes gerai atsimename iš kolūkių laikų, kai geruose kolūkiuose vidutinis karvių amžius tesiekė 5-6 metus ar dar mažiau.) Kultūrinės karvės labai neatsparios ligoms. Mokslininkai, tiriantys galvijų imunitetą (imunologai), nustatė, kad labai produktyvių karvių bandose net 80 proc. jų turi nusilpusį imunitetą (neatsparios ligoms). Dėl gausaus ir nesubalansuoto šėrimo sutrinka galvijų medžiagų apykaita, jie suserga acidozėmis ir ketozėmis, tampa nevaisingi. Mechaninio melžimo netobulumas sukelia vadinamuosius „mechaninės kilmės" tešmens uždegimus (mastitus). Tiriamose bandose būna iki 30 proc. tešmens uždegimų nuo visų tirtų karvių (dažnai aptinkama slapta tešmens uždegimo forma). Dėl labai gausaus šėrimo ne visai švariais pašarais (su smėliu) jau po 5-6 metų sudyla karvių dantys. (Ypač produktyvioms karvėms jau bandoma dantis protezuoti.)

Ypač pakito kultūrinių karvių eksterjeras. Dažnai selekcininkai bando karvę "pritaikyti" prie mechanizmų ir neatsižvelgia į gamtos sukurtą gyvulio anatominę sandarą. Daug vargta, kol buvo išvestos linijos ir sukurtos ištisos bandos karvių, kurių vienodai išsivystę visi tešmens ketvirčiai ir jas patogu melžti mechaniškai. Produktyvių pieninių ir mėsinių galvijų užpakalinė kūno dalis yra daug sunkesnė už priekinę, ir dėl tokio kūno masės nesubalansavimo labai „perkrautos" užpakalinės kojos. Ypač pasunkėja užpakalis, kai karvė suėda daug pašarų ar nėštumo metu gimdoje vystosi palyginti stambus vaisius. Galūnių raumenys išsivystę silpnai, nes karvės daug stovi tvarte, mažai vaikšto ganyklose, joms trūksta mociono raumenų lavinimui. Sugalvotos galvijų laikymo technologijos, kuriose visai nenumatytas galvijų išleidimas į lauką (jie visą savo amžių laikomi tvarte ir iš jo išvežami tiesiai į skerdyklą). Kultūrinių galvijų galūnių nagos yra silpnos, ragas plonas, pado ragas pradyla nuo šiurkščių grindų. Užpakalinių kojų nagos nuolat mirksta srutose ir mėšle, nes karvė negali pasitraukti iš užterštos vietos ir pasmerkta nuolatos trypti mėšlą bei srutomis permirkusius pakratus (mėšlo šalinimo transporteriai nepašalina jo iš po gyvulio kojų). Labai produktyvi karvė tuštinasi ir šlapinasi nenormalia poza - dėl labai didelio tešmens ji negali po savimi patraukli užpakalinių kojų, todėl apsiteršia kulnus, apsišlapina kojas, nagos
visada šlapios. Išmirkęs (maceruotas) ragas greitai pradyla nuo šiurkščių grindų, atsiranda padų žaizdos, galvijai apšlumba. Nuo kietų ir šiurkščių (dažniausiai cementinių ar metalinių) grindų greitai dylantis pado ragas nespėja ataugti.

Karvių tešmuo beveik velkasi žeme. Ji prisimina kojomis spenius ir juos traumuoja. Dėl labai didelio tešmens karvė stovi išžergusi užpakalines kojas, žemai kabantis tešmuo nuolatos teršiamas mėšlu ir kitokiais nešvarumais, vystosi jo uždegimas. Atvestas veršelis neranda spenių paslėpsnyje (kaip jam diktuoja įgimtas elgesys), ieško spenių pažastyje (tarp priekinių kojų) arba priverstas jų ieškoti prie pat žemės. Radęs spenius, negali jų pasiekti ir apžioti, nes jie per žemai. Veršeliui būtų patogu žįsti spenį tik atsigulus ant žemės, bet jis šito nemoka daryti.

Kultūrinių galvijų labai išsivystęs žarnynas ir pilvo ertmė, o krūtinės ląsta liko per maža tokiam masyviam kūnui. Jų plaučiai „silpni" (ypač jaunų veršelių), todėl tokie galvijai dažniau serga kvėpavimo takų ligomis (bronchitais, plaučių uždegimais). Jau nuo pirmų gyvenimo dienų ankštame tvarte atvestą veršelį ima veikti vadinamoji tvartų infekcija, ir jie vienas nuo kito užsikrečia daugeliu infekcinių ligų. Tik nedaug veršelių užauga nė karto nesusirgę ir nė karto negavę antibiotikų. Patiriami dideli ekonominiai nuostoliai. Persirgusi plaučių ar žarnyno uždegimu telyčaitė, vėliau tapusi karve, jau negali duoti tiek pieno, kiek duodu, jei jauna būtų nesirgusi jokiomis ligomis.

Tai ne visos kultūrinių karvių ydos. bet ir iš to darosi aišku, kad selekcininkai, siekdami vienintelio tikslo - produkcijos - smarkiai sugadino „gamtinį karvės modelį".