Pienas

Pienas

Karvės ir kitų žinduolių pieno naudojimas žmogaus mityboje, gali būti aptariamas tais pačiais apektais, kaip ir mėsos pramonė. Šiame skyrelyje nerasite ekonominio ir ekologinio požiūrio į pieno pramonę, nes šios problemos aptartos čia, pateiksime daugiau informacijos sveikatos ir moralės klausimais.

Taip pat iš pat pradžių norime kategoriškai paneigti visuomenėje įsivyravusį mitą, kad karvės sutvertos tam, kad žmogui duotų pieno, neva jos jo turi perdaug, ir jų tešmuo plyštų, jei būtų nemelžiamos. Jeigu jums tai naujiena, pasiskaitykite straipsnelį Selekcininkų sugadinta karvė.

Sveikata

Žmogus, naudodamas kitų žinduolių pieną, elgiasi nelogiškai ir laužo gamtos dėsnius. Karvės pienas yra skirtas jos naujagimio, veršiuko, maitinimui. Kad turėtų pieno, karvės, kaip ir kiti žinduoliai (taip pat ir žmogus) privalo būti apvaisintos ir pagimdyti. Nuo seniausių laikų karvės yra išnaudojamos norint gauti produktą, kuris ne tik nėra būtinas, bet ir nėra tinkamas žmogui – jam, kaip ir kiekvienam žinduoliui, reikia tik motinos pieno ir tik kūdikystės laikotarpiu. Tada pienas yra pats sveikiausias, tinkamiausias, ir, be abejo, būtinas maisto produktas.

Kiekvienas gydytojas patvirtins, kad kūdikiams negalima duoti karvės pieno, nes jame yra:

  • tris kartus daugiau baltymų nei reikia, jų kokybinė sudėtis labai skiriasi nuo motinos pieno baltymų
  • per daug natrio, kalcio, fosforo, magnio,
  • per mažai angliavandenių,
  • per mažai geležies, ji blogai rezorbuojama, padidėja mažakraujystės išsivystymo rizika
  • per mažai cinko, vitaminų A, C ir D,
  • per mažai nesočiųjų riebiųjų rūgščių

Tai, kad paūgėjęs žmogaus organizmas lyg ir sudoroja pieno produktus, nereiškia, kad tai atsiliepia teigiamai sveikatai. Dažnai žmonės nė nenutuokia, su kokiomis problemomis gali būti susijęs pieno vartojimas.

Moralė

Paskutinis šimtmetis buvo tikra revoliucija pieno industrijoje. Melžimą rankomis pakeitė melžimas staklėmis: karves pradėta melžti dažniau, 2-3 kartus per dieną.

Pieno gamyba senovėje vykdavo tik pavasarį ir vasarą. Dabar modernios sistemos leidžia išnaudoti karves visus metus. 1940 m. karvė vidutiniškai pagamindavo 3000 litrų pieno per metus. Vidutinis pieno kiekis gaunamas iš vienos karvės per metus dabar yra 5000 - 6000 litrų. Genetinės variacijos kai kuriuos gyvulius išprievartauja duoti net iki 10 000 litrų pieno per metus.

Kai karvė atsiveda veršiuką, naujagimis atimamas vos po kelių valandų. Natūraliai karvės maitintų veršiuką nuo 6 iki 12 mėnesių. Mirtingumo lygis yra 10% per pirmas tris gyvenimo savaites. Karvės ir veršiuko išskyrimas sukelia kančią ir motinai, ir veršiukui. Yra daugybė skirtingų veršiukų auginimų fermose metodų. Dažniausiai jie maitinami dirbtinio spenio pagalba ir maždaug po keturių savaičių pervedami nuo pieno prie kieto maisto dietos (nors ir karvės pienas veršiuką aprūpina tinkamu maisto kiekiu organizme, bet nėra toks efektyvus veršiuko svorio atžvilgiu, o to reikalauja industrija). Naujagimis veršiukas yra lengvai prieinamas ligoms - dažniausiai plaučių uždegimui ir mirtinam viduriavimui - nes jo imuninė sistema dar neišsivysčiusi, jį turėtų apsaugoti pirmas motinos pienas, kuriame gausu antikūnių ir maisto medžiagų. Daugiau nei 50% veršiukų suserga šiomis ligomis. Net tada, kai veršiukas pirmas dienas paliekamas su motina, jis dažnai neturi galimybės gauti iš jos pieno dėl deformuoto tešmens. Veršiukas, kuris negali tinkamai maitintis pirmas gyvenimo valandas, niekada neturės normalios imuninės sistemos.

Pienas

Prieš pradedant fermos gyvenimą, veršiukas išgyvena skausmingą gyvulininkystės normų pritaikymą, tokį kaip kastracija, ragų šaknų pašalinimą darant jautienos pramonę patogesne ir pan.

Pieninga karvė yra vystoma specialaus pieno gavimui, kaip kad jautienos karvės yra pritaikomos specialios jautienos gamybai. Per paskutinius 20 metų Anglijoje karvių genetinė sistema smarkiai pakeista ir vis dar keičiama. Karvės tampa didesnės, anksčiau subręsta, pagamina kur kas daugiau pieno ir gali perdirbti ir prastesnį maistą į pieną. Beje, gamtos dėsniai fermose neatlesitinai sulaužomi karvėms šeriant gyvulinės kilmės produktus, tai ir sukėlė visiems žinomą kempinligės protrūkį. Trumpai tariant - gyvūnai yra verčiami maisto produktų mašinomis, yra visiškai nekreipiamas dėmesys į tai, kokį skausmą jie patiria, o tada, kai padaras nebeįvykdo gamybos standartų būna be gailesčio nužudomas.

Ant pieno, sviesto, grietinių ir sūrių įpakavimų vaizduojami idiliški kaimo vaizdai su žaliomis pievomis, romiomis žalmargėmis, moterimis, nešinomis mediniais kubilais pienui - visa tai tėra graži praeities pasaka, po kuria slepiamas lygiai toks pats žiaurumas kaip ir skerdyklose. Dažnas lietuvis, skirtingai nuo amerikiečio, dar yra matęs kaime užaugusią karvę, galbūt net ją melžęs ir pats maitinęs, tačiau industrializacija sparčiai leidžia šaknis ir Lietuvoje.

Žmonėms sunku įveikti visuomenėje įsitvirtinusią ir nuolat kartojamą teiginį, kad „pienas – natūralus sveikatos šaltinis” ir pan. Tačiau pabandykite išvalyti iš savo galvos visas reklamas ir įsivazduoti žmogų, gulintį pievoje ir čiulpiantį karvės tešmenį. Absurdiškai skamba, tačiau būtent tai daro didelė žmonijos dalis. Daug logiškiau būtų, jei parduotuvėse pirktume moters pieną, bet pabandžius visa tai įsivaizduoti darosi šlykštu – tad kodėl gerti kito žinduolio kūdikio pieną yra priimtina?