Gyvūnų naudojimas maistui

Mėsa

Kasmet visame pasaulyje vien dėl žmonių noro valgyti mėsą, pieną ar kiaušinius nužudoma virš 58 milijardų sausumos gyvūnų[1]. Tai 159 milijonai gyvūnų per dieną, 6,6 milijono per valandą, 110 000 per minutę arba 1840 kiekvieną sekundę. Labai dažnai pamirštama, jog kiekvienas iš šių milijardų žmonių reikmėms naudojamų gyvūnų yra individualus, jaučiantis skausmą, malonumą, turintis savus poreikius ir norintis gyventi. Nepaisant to, jie paverčiami į maisto gaminimo „mašinas“, dauguma užauginami intensyviu būdu didelėse fermose, iki skerdyklų transportuojami ilgus atstumus ir galiausiai nužudomi. Kadangi gyvūnai auginami siekiant gauti kuo didesnį pelną ir tėra tik ekonominiai vienetai, jų gyvenimo sąlygos – apgailėtinos. Labai dažnai maistui auginami gyvūnai negali patenkinti daugumos savo poreikių ir kenčia skausmą.

Nors pieno ir kiaušinių gavimas pats savaime nereikalauja žudyti gyvūnų, tačiau to nėra išvengiama. Tiek pieną duodančios karvės, tiek ir vištos dedeklės kenčia ne mažiau nei mėsai auginami gyvūnai, o tapusios nepelningomis išvežamos į skerdyklas. Tokiu būdu pieno ir kiaušinių gamyba yra glaudžiai susijusi su mėsos pramone. Be to, nereikia pamiršti, kad veršiukai dažniausiai auginami mėsai arba nužudomi vos gimę, o kiaušinių pramonei nenaudingi viščiukai (vyriškos lyties jaunikliai) tegyvena kelias valandas.

  • Karvės: natūraliai gyventų iki 25 metų, nužudomos sulaukusios 5-6 metų
  • Karvių veršiukai: natūraliai gyventų iki 25 metų, neretai nužudomi vos gimę arba sulaukę pusės metų
  • Mėsiniai galvijai: natūraliai gyventų iki 25 metų, nužudomi sulaukę 2 metų
  • Kiaulės: natūraliai gyventų iki 12 metų, nužudomos sulaukusios 9-12 mėnesių
  • Vištos dedeklės: natūraliai gyventų iki 10 metų, nužudomos sulaukusios 2 metų
  • Mėsinės vištos: natūraliai gyventų iki 10 metų, nužudomos sulaukusios pusantro mėnesio

Gyvūnų auginimas dėl mėsos, pieno ar kiaušiniu visuomet susijęs su jų įkalinimu, manipuliavimu, išnaudojimu, skausmo sukėlimu ir nužudymu. To neišsprendžia ir ekologinis ar neintensyvus ūkininkavimas, kuomet gyvūnams stengiamasi užtikrinti geresnes sąlygas nei pramoninėse fermose. Kad ir kokie dideli bebūtų gyvūnų gardai, tai nepateisins jų uždarymo, o švelnus paglostymas prieš skerdimą nepateisins gyvybės atėmimo.

Žinodami kaip veikia gyvulininkystės pramonė, suprasime, kad ji nėra besišypsantis kiaulės veidukas ant dešros etiketės. Tai žiauri ir daug skausmo teikianti industrija, kurios aukomis tampa milijardai jaučiančių būtybių. Kritika jos atžvilgiu yra išsakoma ekologų, ekonomistų, medikų, filosofų ir kitų mokslo sričių atstovų. Pripažįstama, kad dabartinis žmonijos elgesys su gyvūnais yra problematiškas ir kad būtinos permainos: alternatyvų, kurios būtų draugiškos žmonėms, kitiems gyvūnams ir aplinkai ieškojimas bei populiarinimas; gyvūninių produktų vartojimo sumažinimas ir galiausiai visiškas atsisakymas; gyvūnų išnaudojimo nepalaikymas.

Gyvulininkystės pramonę galima vertinti įvairiais aspektais:

Ekologija – gyvulininkystės pramonė pagamina daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų nei visos pasaulio transporto priemonės kartu paėmus; sunaudoja 30 proc. Žemės sausumos ir 70 proc. dirbamos žemės; yra pagrindinis vandens taršos šaltinis ir didžiausia vandens išteklių naudotoja; yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo pasaulyje[2].

Sveikata – didžiausia pasaulyje mitybos specialistų organizacija „American Dietetic Association“, kartu su Kanados dietologų asociacija „Dietitians of Canada“ bei Didžiosios Britanijos asociacija „The British Dietetic Association“ patvirtina, kad subalansuota veganiška mityba yra sveikesnė nei tipiška visavalgiška, turi daug sveikatai naudingų savybių ir yra tinkama visiems žmonėms ir visuose gyvenimo etapuose, įskaitant nėščiąsias, maitinančias kūdikius moteris, paauglius ir vaikus bei senyvo amžiaus žmones[3].

Socialinė atskirtis – mėsos produktų gamyba yra mažumos prabanga daugumos sąskaita[4].

Etika – pripažindami, kad gyvūnų skausmas ir kančia yra mums svarbūs, ir žinodami, kad žmogui nėra būtina valgyti mėsą, kiaušinius ar pieno produktus, turėtume būti nuoseklūs ir nustoti kėlę bereikalingą kančią milijonams gyvūnų Lietuvoje ir milijardams visame pasaulyje[5].

 

Ekologinis aspektas

Palyginus su augaliniais, gyvūninių produktų gamyba reikalauja daugiau darbo ir žymiai daugiau energijos, vandens, žemės ir kitų resursų.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, gyvūninių produktų suvartojimas pasaulyje auga greičiau nei pati žmonių populiacija. Mėsos suvartojimas per paskutinius 60 metų išaugo daugiau nei 5 kartus: nuo 47 mln. tonų 1950 metais iki 284 mln. tonų 2007-taisiais. Per tą patį laikotarpį kiaušinių suvartojimas išaugo 4 kartus, o pieno produktų – 2 kartus. Tuo tarpu žmonių skaičius Žemėje nuo 1950-tųjų padidėjo tik 2,5 karto.

Kiekvienas žmogus pasaulyje šiuo metu suvalgo vidutiniškai dvigubai daugiau mėsos, nei prieš 50 metų, ir tas vidurkis nepaliaujamai auga. 2007-taisiais statistinis japonas per metus suvartojo 40 kilogramų, kinietis – 53 kg, lietuvis – 77 kg, vokietis – 90 kg, amerikietis - 123 kg mėsos, neįskaitant žuvies ir kitų jūros gyvūnų. Augimas pastebimas ir kiaušinių bei pieno produktų atveju.[6]

Didėjant gyvūninių produktų suvartojimui plečiami pašarų auginimui tinkami plotai. Tai daugiausiai vyksta naikinant miškus, ypač tropikuose. Šiuo metu žemėje telikę tik pusė tiek atogrąžų miškų, kiek buvo prieš šimtą metų, o kai kurios valstybės yra praradę net daugiau nei 80 proc. miškų.[7] Be to, gyvulininkystės skatinamas miškų kirtimas kelia ir rūšių nykimo problemą, nes taip yra mažinami plotai, kuriuose gali išgyventi tam tikri augalai ir gyvūnai. Tiek JT organizacija, tiek Pasaulio gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) teigia, kad gyvulininkystė yra viena iš pagrindinių rūšių nykimo priežasčių.

Tas pats žemės plotas gali išmaitinti skirtingą kiekį žmonių, priklausomai nuo to, ar jis skirtas augalinio ar gyvūninio maisto gaminimui. Kad gauti vieną kilogramą mėsos, gyvūnui reikia sušerti iki 10 kg augalų. Dauguma pašarams sunaudojamų kultūrų, kaip kad kukurūzai, sojos pupelės ar kviečiai, yra tinkamos tiesioginiam žmonių naudojimui. Yra įprasta žemės ūkio praktika iš vieno hektaro gauti 6 tonas kviečių arba 15 tonų bulvių, tačiau net geriausi ūkiai iš to pačio ploto gauna tik iki 400 kg jautienos. Todėl akivaizdu, kad veganiška mityba reikalauja žymiai mažiau žemės, ir didesnę jos dalį galima palikti žmogaus nepaliestai gamtai.

Gyvūninių produktų gamyba reikalauja didelio kiekio energijos: elektros, kuro ir kt. Šiuo atžvilgiu gyvūniniai produktai savo ekonomiškumu smarkiai nusileidžia augaliniams. Priklausomai nuo mėsos, pieno ar kiaušinių gamybos būdo ir gyvūno rūšies, vienos kalorijos gyvūninio produkto gamybai reikia sunaudoti nuo 6 iki 40 kartų daugiau kalorijų, gaunamų iš kuro. Jautienos atveju šis santykis siekia 1:40, kiaulienos - 1:14, kiaušinių – 1:39, pieno – 1:14. Tuo tarpu augalinių produktų vidurkis yra tik 1:2.

Didesnis kuro sudeginimas reiškia ir didesnį užterštumą bei šiltnamio dujų išmetimą. JT atskaitoje teigiama, kad vien tik gyvulininkystė yra atsakinga už 18 proc. visų į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų, ir tai yra daugiau, nei visas pasaulio transportas kartu sudėjus.

Gyvūninių produktų gamyba reikalauja ir didžiulio kiekio vandens. Įskaičiuojant jo sunaudojimą pašarų auginimui ir pačio gyvūno poreikiams, 1kg jautienos gavimui prireikia nuo 30 000 iki 70 000 litrų. Net efektyviausios šiuo atžvilgiu vištienos gavimui sunaudojama beveik tris kartus daugiau vandens (1kg – apie 4000 litrų) nei kviečiams ar ankštiniams (1kg – 1400 litrų) ir keturis kartus daugiau nei bulvėms (1kg – 1000 litrų).

Tačiau didesnis rūpestis ekologams kyla ne dėl vandens sunaudojimo, bet dėl jo užterštumo. Gyvulininkystė šioje srityje yra „laiminti“, įvertinant pašarų auginimo metu naudojamas trąšas bei kiekvieno gyvūno išskiriamas išmatas. Tiek mėšlas, tiek trąšos, išplautos lietaus ir patekę į vandens telkinius, padidina juose azoto bei fosforo koncentracijas ir sukelia reiškinį, vadinamą eutrofikacija. Gyvūnų išmatos taip pat yra didžiausias įvairių patogenų (bakterijų, virusų, parazitinių organizmų) bei pagrindinis rūgščius lietus sukeliančio amoniako šaltinis.

Dėl visų šių priežasčių minėtoji JT ataskaita gyvulininkystę įvardino kaip didžiausią vandens naudotoją ir teršėją.

Apibendrinus galima pacituoti įvairių maisto produktų įtaką aplinkai nagrinėjusio tyrimo autorių, kuris teigia, kad „jeigu į gyvūnus žiūrėtume tik kaip į „maisto gaminimo mašinas“, tai tektų pripažinti, kad jos yra ypatingai teršiančios, daug vartojančios ir labai neefektyvios“.

Išsamiau apie gyvulininkystės poveikį aplinkai:

Gamtos saugojimas prasideda nuo virtuvės
Mitybos įpročių įtaka aplinkai ir sveikatai
Gyvulininkystės poveikis pasaulinei ir vietinei aplinkai
Gyvulininkystė klimatui kenkia labiau nei automobiliai
Vegetarizmas laikomas efektyviausia kovos priemone prieš pasaulinį atšilimą

 

Sveikata

Gyvūninių produktų gamyba daro neigiamą įtaką ne tik aplinkai - jų vartojimas neprisideda ir prie geresnės žmonių sveikatos. Mitybos specialistai praneša ir medicininiais tyrimais įrodo, kad mažesnis gyvūninių produktų vartojimas susijęs su geresne žmonių sveikata. Valgantys mėsą, kiaušinius ir pieną dažniau serga daugeliu dažniausiai pasitaikančių ligų (antro tipo diabetu, osteoporoze, žarnyno, krūties, prostatos vėžiu, širdies, kraujagyslių ir kitomis)[8]. 

Nors manoma, kad neigiamą įtaką sveikatai turi ne pats gyvūninių produktų vartojimas, o per didelis jų kiekis, tačiau 2003 metais Graikijoje atliktas išsamus tyrimas[9] parodė, kad net ir maži tokio maisto kiekiai padidina ligų riziką, o vaisiai, daržovės, ankštiniai augalai, riešutai, grūdai ir alyvuogių aliejus buvo susieti su mažesniu sergamumu. Svarūs įrodymai, kad egzistuoja sąsaja tarp gyvūninių produktų ir rizikos susirgti vėžiu buvo pateikti ir 2007 metų Pasaulinės Vėžio Tyrimų organizacijos atsakaitoje[9].

Gyvūniniai produktai pasižymi ir tuo, kad juose sukaupiami žymiai didesni kiekiai pesticidų ir kitų žemės ūkyje naudojamų cheminių medžiagų. Gyvūnai, kurie maitinasi intensyviai užaugintais pašarais, didesnį šių nuodingų medžiagų kiekį sukaupia savo organizmuose[11, 12]. Šie chemikalai su motinos pienu gali būti perduodami ir kūdikiams. Atlikti tyrimai parodė, kad kuo mažiau motina valgo gyvūninių produktų, tuo jos piene aptinkama mažiau šių medžiagų[13, 14]. Ypatingai didelė rizika atsiranda valgant žuvį, kuri linkus sukaupti didelius kiekius sunkiųjų metalų, kitų dėl žmogaus veiklos atsiradusių kenksmingų medžiagų[15].

Išsamiau apie sveikatą ir augalinė mitybą:

Augalinė mityba

 

Socialinė atskirtis

Intensyvi gyvūninių produktų gamyba yra svarbi socialinę atskirti didinančių procesų dalis.

Pasaulyje milijardams gyvūnų sušeriami grūdai, kurie būtų tinkami žmonių maistui. Iš 2008 metais pasaulyje panaudotų 2 126 mln. tonų javų tik kiek mažiau nei pusė (47% arba 1 006 mln. tonų) buvo tiesiogiai suvartota pačių žmonių. Dar 35% (756 mln. tonų) buvo panaudoti kaip pašaras, o likusieji - industrinėms reikmėms (didžiaulia dalis, 100 mln. tonų, teko biokuro gamybai)[16]. Tuo pat metu, kai milžiniški kiekiai javų sunaudojami gyvulininkystės ar transporto pramonėje, daugiau nei 900 mln. žmonių kenčia nuo maisto trūkumo[17].

Įvairių sričių specialistai analizuodami šiuos procesus, įskaitant ir 2007-2008 metais vykusį maisto kainų šuolį, konstatavo, kad labai svarbiu veiksniu galima laikyti vis didėjantį gyvūninių produktų suvartojimą[18, 19]. Jų gamybai reikalingi dideli kiekiai pašarų, o tai sukelia konkurenciją dėl tų pačių žemės plotų ir užauginamų javų, kurie galėtų būti skirti tiesioginiam žmonių vartojimui. Šioje kovoje, žinoma, laimi tie, kurie superka grūdus aukštesnėmis kainomis ir galutinį produktą parduoda turtingesnėse pasaulio šalyse. Skaudžiausiai tai paliečia vargingiausius gyventojus, kurie dėl pasaulio turtingųjų noro valgyti mėsą, pieną ar kiaušinius bei globalių ekonomikos procesų sukelto kainų augimo vis sunkiau sugeba įsigyti būtiniausius maisto produktus.


Etika

Mėsa

Gyvūnai yra jaučiančios būtybės - jie turi savus poreikius, jausmus, vengia skausmo, siekia išlikti gyvi. Daugelio valstybių įstatymuose yra oficialiai pripažinta, kad gyvūnams neturi būti sukeliamas bereikalingas skausmas, o didžioji dalis žmonių sutinka, kad negalima pateisinti gyvūno išnaudojimo dėl malonumų, pramogų ar kitais atvejais, kai to galima išvengti.

Įdėmiau panagrinėję, ar tikrai tam tikrais gyvūno naudojimo atvejais nėra jokio kito kelio, kaip tik sukelti jam kančią, pamatytume, jog 99 proc. atvejų tas kelias yra. Pavyzdžiui, mes galime nesunkiai išsiversti be gyvūnų išnaudojimo pramogoms ar malonumams (cirkų, medžioklės, zoologijos sodų, žvejybos ar kitų) ir linksmintis nesukeliant kančių gyvūnams. Mums nebūtina vilkėti kailio, odos, vilnos ar šilko ir galime rinktis iš daugybės augalinių medžiagų, kurios puikiai apsaugo nuo šalčio. Mums taip pat nebūtina kasmet išnaudoti ir nužudyti milijardus gyvūnų vien dėl žmonių noro valgyti mėsa, pieną ir kiaušinius. Medikai sutinka, kad subalansuota augalinė mityba yra sveika ir gali patenkinti visus žmogaus poreikius visose gyvenimo etapuose. Vienintelis argumentas, kuriuo žmonės gali pateisinti mėsos, kiaušinių ir pieno vartojimą, yra tai, kad šie produktai jiems atrodo skanūs ir juos valgant jaučiamas malonumas. Bet, kaip anksčiau minėta, kankinti ir nužudyti gyvūnus dėl malonumo yra amoralu ir negali būti pateisinama.

Visa tai veda prie išvados, kad žmonija būdama moraliai atsakinga, turėtų nustoti vertinus gyvūnus kaip priemonę savo tikslams pasiekti ir galiausiai liautis juos išnaudojus. Pirmas žingsnis, kurį turėtų žengti kiekvienas norintis siekti šio tikslo yra labai paprastas – gyvūninių produktų atsisakymas.

Išsamiau apie etinę gyvūnų naudojimo pusę:

Gyvūnų teisės

 

Išnašos:

[1] Food and Agriculture Organization of the United Nations, FAOSTAT, 2008 metų duomenys.
[2]
Food and Agriculture Organization of the United Nations, Livestock's Long Shadow (2007).
[3]
Position of the American Dietetic Association and Dietitians of Kanada: Vegetaran Diets. Canadian Journal of Dietetic Practice and Research, Vol.64, No.2, 2003 / The British Dietetic Association.
[4] World Society for the Protection of Animals.
Industrial Animal Agriculture—Part of the Poverty Problem (2007).
[5]
Gary L. Francione. Theory of Animal Rights.
[6]
Faostat / Eurostat
[7]
Rainforest Information.
[8] Physicians Committee for Responsible Medicine.
Vegetarian Foods: Powerful for Health.
[9] Trichopoulou A, Costacou T, Bamia C, Trichopoulos D. Adherence to a Mediterranean Diet and Survival in a Greek Population. N Engl J Med 2003; 348: 2599–2608.
[10] World Cancer Research Fund.
Food, Nutrition, Physical Activity and the Prevention of Cancer: a Global Perspective.
[11] Schecter, A., et al. Congener-specific Levels of Dioxins and Dibenzofurans in U.S. Food and Estimated Daily ToxicEequivalent Intake, Environmental Health Perspectives Journal 1994; 102(11): p. 962-966.
[12] Natural Resources Defense Council.
„Chemicals: Dioxins and Furans“.
[13] Beck, H., A. Dross, and W. Mathar. Dependence of PCDD and PCDF Levels in Human Milk on Various Parameters in Germany. II. Chemosphere 1992; 25: p. 1015-20.
[14] Hergenrather J, Hlady G, Wallace B, Savage E. Pollutants in breast milk of vegetarians. N Engl J Med 1981;304:792.
[15] Physicians Committee for Responsible Medicine.
„Fish and Shellfish: Contamination Problems Preclude Inclusion in the Dietary Guidelines for Americans“.
[16] FAO,
Crop Prospects and Food Situation, Nr.1, 2008.
[17] FAO,
Food Security Statistics.
[18] FAO,
The State of Food Insecurity in the World 2008.
[19] Debora MacKenzie,
What price more food?, New Scientist, Nr. 2660, 2008.