Gyvūnų teisės

Besiplečianti žmogaus veikla ir įtaka gamtai susilaukia vis daugiau dėmesio. Niekam ne paslaptis gamtosauginės problemos, apie jas garsiai ir daug diskutuojama, visgi, dėl kažkokių priežasčių, apie vieną iš svarbiausių gamtos dalių – gyvūniją – kalbama per daug paviršutiniškai ir vienpusiškai. Sprendžiami nykstančių rūšių, neekologiškų gyvulininkystės kompleksų, brakonierių klausimai, tačiau pabandžius viską suvesti į vieną visumą iškyla keli esminiai klausimai, apie kuriuos, nors ir kalbama, tačiau nepakankamai garsiai, drąsiai ir aiškiai.

Kokia mūsų vieta santykiuose su šiais gyvaisiais kaimynais? Kiek mes esame už juos atsakingi ir kiek galime kištis į jų gyvenimus? Kaip toli mes nueisime? Ar žmogus, tiek metų buvęs priklausomas nuo gyvūnų ir jų išnaudojimo, turi tai tęsti? Kokios yra alternatyvos?

Žmonija vis daugiau apie tai mąsto. Matydami, kad gyvūnai nėra bejausmiai daiktai, bet gyvos būtybės turinčios savų interesų ir poreikių, mes imame galvoti, ar teisinga jų dabartinė padėtis ir ar žmogus neturėtų būti tuo susirūpinęs. Milijardai gyvūnų kasmet yra išnaudojami maistui, rūbams ar pramogoms ir tai kelia daug etinių, o paskutiniu metu ir ekonominių, teisinių bei gamtosauginių klausimų. Kur turi būti nubrėžiama riba ir kas turėtų būti keičiama?... Šie bei kiti klausimai ir jų svarstymai pagimdė naują socialinį judėjimą trumpai vadinamą „gyvūnų teisėmis“, kuris siekia paskatinti žmones į gyvūnus žiūrėti ne kaip į ekonominius vienetus ir juos išnaudoti savo reikmėms, bet kaip į būtybes, kurios turi teisę gyventi ir būti laisvos.

Kaip ir kiekvienas judėjimas, taip ir „gyvūnų teisės“ turi savo istoriją. Minčių apie vegetarizmą ir etiką susietą su gyvūnais buvo nuo seniausių laikų, pradedant religiniais mokymais, senovės Graikijos filosofais, tokiais kaip Pitagoras, ir baigiant šiais laikais, kada vegetarizmas tampa vis populiaresnis. Tačiau gilesnius svarstymus apie žmogaus ir gyvūno santykį galime rasti nuo XVIII a., kuomet tokie mąstytojai kaip Jean-Jacques Rousseau ir Bentham pirmieji pabrėžė, kad gyvūnai nėra tiesiog daiktai, bet galinčios jausti būtybės ir žmonės turėtų jaustis atsakingi dėl to, kaip su jomis elgiamąsi. Bentham tai išplėtojo iki to, kad nesvarbu, kaip gyvūnas mąsto, protauja ar save išreiškia, bet svarbu tai, kad jis jaučia. Nepraėjus po šių žodžių nei 35 metams, 1824 metais Anglijoje buvo įkurta pirma įstaiga atsakinga už gyvūnų apsaugą nuo žiauraus elgesio ir kankinimo. 1847 metais įsikūrė pirmoji vegetarų sąjunga Europoje, o 1982 metais, anglų socialistas Henry Salt įkūrė Humanistų Lygą, kuri pasisakė ir prieš medžioklę, kaip žiaurų sportą. Taip pat atsirado judėjimai pasisakantys prieš vivisekciją, bei pirmieji įstatymai draudžiantys be reikalo kankinti gyvūnus.

Lietuvoje žinomiausias šių idėjų skleidėjas buvo Vydūnas, kuris 1912 metais savo leidžiamame „Jaunime“ parašė: „žmonių dora ypačiai aiškiai pastebima žiūrint į žmonių santykius su gyvuliais“, o ir kituose savo darbuose pasisakė už humaniškumą bei vegetarizmą.

Moderni gyvūnų teisių istorija prasidėjo 1975 metais, kuomet profesorius Peter Singer su savo knyga „Gyvūnų išlaisvinimas“ („Animal Liberation“) sukėlė daugybę diskusijų ir paskatino toliau gvildenti šiuos klausimus. Šiuo metu ne vienas akademinės aplinkos žmogus yra nagrinėjęs šią temą, o žymiausi autoriai, be Peter Singer, yra Tom Regan ir Gary Francione.

Šiuo metu žmonės pasisakantys už gyvūnų apsaugą yra suskilę į tris pagrindines grupes: klasikinį judėjimą už gyvūnų gerovę, gyvūnų teises, ir naująjį judėjimą už gyvūnų gerovę.

Pirmasis pasisako už gyvūnų apsaugojimą nuo bereikalingų kančių ir jų gyvenimo sąlygų gerinimą. To pavyzdžiai yra dabartiniai įstatymai draudžiantys žiauriai elgtis su gyvūnais ar medžioti juos tam tikromis priemonėmis, taip pat nustatantys reikalavimus fermoms ir skerdykloms. Klasikinis judėjimas už gyvūnų gerovę neturi vizijos, kad kažkada žmonija liausis išnaudoti gyvūnus, tiesiog siekia kiek galima humaniškesnio elgesio tame procese.

Gyvūnų teisių ir naujoji gyvūnų gerovė yra tarpusavyje daug kuo susiję. Abu požiūriai siekia, kad ateityje žmonija neišnaudotų gyvūnų ir pritaria, kad gyvūnija nėra įrankis žmonijos tobulėjimui. Skirtumas yra tik tas, kad naujasis gyvūnų gerovės judėjimas renkasi nuosaikesnes priemones tikslui pasiekti ir tikisi, jog palaipsniui, žingsnis po žingsnio, žmonija pakeis savo požiūrį. Tuo tarpu gyvūnų teisių šalininkai siekia pirmiausia pačio gyvūno statuso pakeitimo, kuris suteiktų galimybę kitoms reformoms. Tačiau neretai šių dviejų judėjimų veikla susipina ir tiek vienas, tiek kitas pritaria, kad bet koks judėjimas į priekį yra teigiamas.

Gyvūnų teisių tikslai dažnai suprantami klaidingai. Manoma, kad tai yra noras sužmoginti gyvas būtybes ir suteikti joms visas teises, kurias yra sukūrus visuomenė, tokias kaip teisė į švietimą, balsavimą, sveikatos apsaugą ir pan. Tai, žinoma, yra visiška nesąmonė, nes gyvūnai net negalėtų tokiomis teisėmis pasinaudoti ir jos jiems visiškai nebūtinos. Tad apie ką kalba gyvūnų teisių šalininkai ir kokie jų siekiai?

Žodis „teisė“ turi daug apibrėžimų. Tai galima įvardinti kaip principus, kurių bendru susitarimu laikosi visuomenė ir prižiūri, kad atskiri nariai jų nepažeistų. Po Prancūzijos revoliucijos atsirado sąvoka „įgimtos teisės“, kurias žmogus gauna gimdamas. Tai idėja, kad gyvybę, judėjimo ir išraiškos laisvę suteikia pati gamta. „Įgimtos teisės“ yra įrašytos į visų demokratiškų šalių konstitucijas.

Žvelgiant iš gyvūnų teisių taško, gyvūnai taip pat gimsta laisvi ir turi teisę į gyvybę. Šios dvi teisės yra pagrindinės, kurias pažeidžia žmogus: gyvūnai yra žudomi, nors to galima išvengti, ir gyvūnai yra laikomi uždaryti bei neleidžiama jiems tenkinti natūralių poreikių ar/ir būti natūralioje aplinkoje. Žmogus, pats būdamas gamtos dalis ir taip elgdamasis, turi prisiimti pilną atsakomybę ir pagalvoti, ar tai verta tęsti ir ar mūsų užuojauta, empatija ir protas neturėtų vesti link tokio pasaulio, kuriame mažiau skausmo sukeliama ne tik žmonėms, bet ir kitoms jautrioms būtybėms.

Suprantama, realiame gyvenime tai reikštų itin didelius pokyčius. Vien Amerikoje žmonių reikmėms išauginama virš 100 milijardų gyvūnų ir kol bus tokie poreikiai ir ekonominė priklausomybė, net įstatymų pakeitimas nebus veiksmingas ir neduos norimo rezultato. Europos Sąjunga yra priėmusi direktyvas, o atskiros šalys įstatymus, kurie vis labiau gerina auginamų gyvūnų sąlygas ir tai mažas žingsnis į priekį. Tačiau pokyčiai turi būti globalūs, kad verslas nebūtų perkeliamas į šalis, kur mažesni reikalavimai, o produkcija eksportuojama atgal, kur yra paklausa. Todėl viskas prasideda nuo kiekvieno žmogaus, vartotojo, kuris diktuoja sąlygas, kaip, ko ir kiek gaminti. Švietimas, vartojimo ir įstatyminiai pokyčiai yra tai, ko siekia tiek gyvūnų teisių, tiek naujosios gyvūnų gerovės šalininkai. Akivaizdu, kad šių pasikeitimų tempai yra gana lėti ir gali užtrukti dešimtmečius (nors tai prognozuoti labai sunku), bet dabartinės tendencijos nėra pesimistinės.

Gyvūnų teisių veikla šiuo metu labiausiai nukreipta į švietimą ir visuomenės sąmoningumo kėlimą. Norima parodyti, kad kasdienybėje kiekvienas žmogus gali prisidėti prie gyvūnų išnaudojimo mažinimo atsisakant produktų, pagamintų iš gyvūnų ar išbandytų su gyvūnais, boikotuojant įvairius gyvūnų išnaudojimo atvejus vardan pramogos, tapdamas vegetaru arba veganu. Svarbu aiškiai suprasti šias sąvokas:

  • Lakto-ovo vegetarai (nevalgo tik mėsos);
  • Lakto vegetarai (nevalgo mėsos ir kiaušinių);
  • Veganai, kurie nevalgo jokių gyvulinės kilmės produktų (nei mėsos, nei kiaušinių, nei pieno produktų).

Vegetarizmas yra tiesiog mitybos pakeitimas, be to, verta paminėti, kad žmonės, neatsisakantys žuvies ir vištienos nelabai gali vadintis vegetarais. Veganizmas – tai gyvenimo būdas pasisakant prieš gyvūnų išnaudojimą ir žudymą dėl maisto, rūbų ar kitokių tikslų. Taip pat alternatyvų propagavimas, kurios būtų naudingos žmonėms, gyvūnams ir aplinkai. Tai kiek griežtesnė vegetarizmo atšaka, kurios atstovai nenaudoja maistui pieno produktų ir kiaušinių, nenešioja rūbų iš kailio, odos, vilnos bei šilko, ir pasisako prieš eksperimentus su gyvūnais bei kitokį gyvūnų išnaudojimą pramogoms ar norint gauti vienpusę naudą.

Kadangi apie šį gyvenimo būdą visuomenėje yra įsišakniję daugybė nepagrįstų mitų, kuriuos jau gana seniai paneigė medikai, mokslininkai, biologai bei teisininkai, būsimuose straipsniuose bandysime kuo plačiau ir išsamiau peržvelgti jo svarbą, prasmę ir perspektyvas.