Klausimai, susiję su gyvūnų teisių sąvoka

Ką reiškia sąvoka „gyvūnų teisės”?

Gyvūnų teisių filosofijos pagrindinė mintis yra ta, kad ne tik žmonės, bet ir kiti gyvūnai turi būti vertinami kaip moralės objektai.

Biologai pripažįsta, kad ir kitos būtybės jaučia skausmą, liūdesį, baimę, džiaugsmą, prieraišumą, sąmoningai reaguoja į aplinką. Gyvūnai turi savo poreikius ir trokšta gyventi. Taigi, ir su jais turime elgtis pagarbiai, vertinti juos kaip individus, o ne daiktus. Tai, kad gyvūnai nėra tokie protingi kaip žmonės, nėra svarbu – teises priskiriame ne pagal intelekto ar sąmoningumo lygį. Daugybė žmonių pasaulyje turi psichikos sutrikimų, tačiau būtent todėl jais rūpinamės ypač stropiai. Bejėgiai, sunkiai mąstantys, neatsakantys už savo veiksmus, bet jaučiantys individai turi tas pačias teises kaip ir kiti.

Žmonių ir gyvūnų interesus reikia vertinti vienodai. Pirminiai gyvūnų poreikiai, tokie kaip noras likti gyviems ir išvengti skausmo, neturėtų būti ignoruojami dėl antrinių žmogaus poreikių – pavyzdžiui, noro pasilinksminti, gražiai apsirengti ar patogiau gyventi – juk visa tai įmanoma ir neskriaudžiant kitų gyvų būtybių.

Sąvoka „gyvūnų teisės” yra filosofinė, o ne teisinė - tai būtina prisiminti, norint išvengti nesusipratimų diskusijose. Taip pat reikia žinoti, kad terminas „gyvūnų teisės” kartais klaidingai tapatinamas su „gyvūnų gerove”.

Į kokias teises pretenduoja gyvūnai?

Gyvūnų teisių judėjimai siekia, kad gyvūnams būtų pripažinta teisė į laisvę ir gyvybę. Tai reiškia, kad joks gyvūnas negali būti įkalinamas, skriaudžiamas, kankinamas ar nužudomas be rimtos priežasties.

Kartais klaidingai manoma, kad gyvūnų teisių judėjimai siekia suteikti gyvūnams visas teises, kurias turi žmones - taip nėra. Plačiau apie tai skaitykite tekste „Ką reiškia sąvoka teisė?”.

Kur reikėtų nubrėžti ribą?

Žinomas mąstytojas humanitaras Albertas Šveiceris, kuris per savo gyvenimą nuveikė labai daug žmonių ir kitų gyvūnų teisių apsaugos srityse, visada sustotų ir perkeltų mažiausią vabzdį nuo įkaitusio asfalto ant šaltos žemės. Rūpindamasis problemomis ir įsipareigojimais kuriuos skelbia jo etika, Albertas Šveiceris teigė, kad kiekvienas mūsų privalo „kiekvieną dieną gyventi apsisprendimais, spręsti kiekvieną klausimą vos jam iškilus taip išmintingai ir gailestingai, kaip tik yra įmanoma.” Mes negalime sustabdyti visų pasaulio kančių, bet tai nereiškia, kad neturime stabdyti jokių ar tyčia jas kelti. Šiandienos begalinių pasirinkimų pasaulyje paprastai galime patenkinti savo maitinimosi, rengimosi, pasilinksminimų ir išsilavinimo poreikius nežudant ir nekankinant kitų gyvų būtybių.

O kaip dėl augalų?

Nėra jokio pagrindo tikėti, kad augalai jaučia skausmą, nes jie neturi centrinės nervų sistemos, nervų ir smegenų. Manoma, kad pagrindinė priežastis, kodėl gyvūnai jaučia skausmą yra savisauga. Jeigu palieti ką nors, kas sukelia skausmą ar gali tave sužeisti, pajunti skausmą ir kitą kartą to daikto nelieti. Kadangi augalai negali judėti ir neturi jokio reikalo kitų daiktų prisilietimo vengimui, ši funkcija praranda bet kokią prasmę. Augalai yra visiškai kitos fiziologinės struktūros nei žinduoliai. Jeigu nulauži augalo ataugą, jis užsiaugina kitą (to paties negalima pasakyti apie gyvūnų galūnes). Priešingai nei gyvūno kūno dalys, daugumos daugiamečių augalų vaisiai ir daržovės gali būti kiekvienais metais skinami nesukeliant skausmo ar augalo mirties. Jeigu kam nors rūpi aplinkos apsauga - vegetarinis maistas bet kokiu atveju yra šiuo atžvilgiu geresnė išeitis, nes didžioji planetos augalų dalis yra sunaudojama kaip maistas mėsai auginamiems gyvūnams. Valgant daržoves ir vaisius, vietoje to, kad valgytume mėsą, išgelbėjame kur kas daugiau augalų gyvybių, nes pvz. norint gauti 1 kilogramą jautienos, karvei turime sumaitinti virš 50 kilogramų augalų.

Su augalų auginimo pramonėmis yra susiję daugybė kitų problemų: intensyvūs ūkininkavimo metodai kenkia tiek maisto kokybei tiek dirvožemiui, ardo ekologinę pusiausvyrą, kelia grėsmę bioįvairovei. Tai yra aktualios ir svarbios problemos, kurios siejasi su ekologine etika, tačiau jų neišeina lyginti su teisių suteikimo gyvūnams tema.

Puiku, kad tiki gyvūnų teisėmis, bet tu negali aiškinti žmonėms kaip jiems elgtis.

Kiekvienas turi savo nuomonę, bet mąstymo laisvė ne visada gali virsti veiksmo laisve. Tu gali tikėti bet kuo, jeigu tai nekelia skausmo aplinkiniams. Gali tikėti, kad gyvūnai turi būti žudomi, juodaodžiai turi vergauti baltiesiems, o moterys turi būti mušamos, bet ne visada gali savo įsitikinimus paversti tikrove.

Politika ir teisė yra grindžiamos vienokia ar kitokia moralės filosofija, kuri įtakoja jų raidą. Kiekvienas pokytis iš pradžių yra išsakomas ir tik po to, kai didesnė dalis žmonių apie tai susimąsto ir pradeda atitinkamai elgtis – pokytis įvyksta. Vergovės panaikinimas, moterų ir vaikų teisės - iki jų buvo „einama” ilgai. Visada yra didelė dalis opozicijos, kuri nesutinka su naujai išsakomomis idėjomis, nes jos yra neparankios, sukelia nepatogumus. Galbūt kažkam yra nemalonu girdėti naujas idėjas, tačiau tai nereiškia, kad kažkas dėl to neturėtų tų idėjų skleisti.

Gyvūnai nemąsto, nesupranta teisių, ir ne visada gerbia mūsų teises...

Gyvūnų nesugebėjimą suprasti ir atitinkamai elgtis pagal mūsų taisykles galima prilyginti vaiko ar protiškai neįgalaus asmens elgesiui. Tai, kad gyvūnai nėra tokie sąmoningi ar protingi kaip žmonės, nėra svarbu – teises priskiriame ne pagal intelekto ar sąmoningumo lygį. Daugybė žmonių pasaulyje turi psichikos sutrikimų, tačiau būtent todėl jais rūpinamės ypač stropiai. Bejėgiai, sunkiai mąstantys, neatsakantys už savo veiksmus, bet jaučiantys individai turi tas pačias teises kaip ir kiti.

Žmogus, skirtingai nei bet kuris kitas gyvūnas, gali pasirinkti - kelti skausmą kitiems savo elgesiu, ar ne, tad kodėl nepasirinkus antrojo varianto?

Praktiškai neįmanoma išvengti visų gyvulinių produktų naudojimo.

Neįmanoma gyventi nesukeliant jokio skausmo. Visi mes netyčia galime pražudyti skruzdėlę ar uodą, tačiau tai nereiškia, kad turėtume tyčia skaudinti kitus. Jeigu netyčia gali ką nors numušti savo automobiliu, nereiškia, kad turi teisę taip elgtis kada tik panorėjęs.

Pirkdamas maisto produktus ne visada gali būti tikras, kad juose nėra gyvūninės kilmės ingredientų, tačiau atsisakyti mėsos, pieno, kiaušinių produktų gali kiekvienas.

Dažniausiai šis argumentas yra susijęs su žmonių silpnavališkumu, neteisingais mitybos įpročiais ir pataikavimu skonio receptoriams, o ne su veganiškų ar vegetariškų produktų trūkumu.

Ar gyvūnų išnaudojimas nėra „tradicinis“, „natūralus“, ir todėl moraliai pateisinamas?

Ne. Norint pateisinti bet kokią diskriminaciją, ji įvardijama kaip „tradicinė“ arba „natūrali“. Pavyzdžiui, seksizmas dažniausiai paaiškinamas prigimtiniu moters nuolankumu vyrui. Daugelyje kultūrų vergija laikyta tradicija, o vėliau imta kalbėti ir apie „natūralią“ savininkų bei vergų nelygybę. Vien tai, jog elgesys laikomas įprastu, nereiškia, kad teisingas.

Mažų mažiausiai keista sakyti, jog šiandieninis gyvūnų išnaudojimas yra „natūralus“. Atvirkščiai - siekdami pasipelnyti, vis labiau tolstame nuo gamtos: sukūrėme nenatūralų žemės ūkį, atliekame beprasmius eksperimentus - laikome gyvūnus netinkamomis sąlygomis, juos luošiname, užkrečiame ligomis ir net klonuojame. Negalėdami kitaip pateisinti savo piktnaudžiavimo skausmu, kančia ir mirtimi, žmonės griebiasi senųjų „natūralumo“ ir „tradiciškumo“ etikečių.

Čia verta paminėti ir tam tikrų grupių tradicijas. Pavyzdžiui, 1999 metų gegužę Makah gentis (Vašingtono valstija, JAV) nužudė pirmąjį per 70 metų pilkąjį banginį. Medžioklė, leidus federalinei valdžiai, vyko su plieniniais žeberklais, prieštankiniais ginklais, motorizuotomis persekiojimo valtimis ir vis tiek buvo pateisinama Makah genties tradicija. Tačiau tokiais pačiais argumentais galima ginti ir lyties organų žalojimą Afrikoje bei moterų deginimą Indijoje.

Bet koks elgesys yra vienos ar kitos kultūros dalis, tačiau tai nereiškia, kad jis yra pateisinamas, o jo moralinis vertinimas - nekintantis.

Ar gyvūnų teisių aktyvistai nebūna teroristai?

Gyvūnų teisių judėjimas yra taikus. Viena pagrindinių idėjų yra žalos vengimas tiek gyvūnų, tiek žmonių atžvilgiu. Be abejo, kiekviename dideliame judėjime gali atsirasti žmonių, manančių, kad jėgos panaudojimas yra būtinas tikslo pasiekimui.

Kaip galite švaistyti laiką dėl gyvūnų, kai pasaulyje kenčia tiek daug žmonių?

Pasaulyje yra daugybė rimtų problemų, gyvūnų teisės - viena iš jų. Turime stengtis palengvinti kančias visur, kur tik galime. Pagalba gyvūnams nėra nei labiau, nei mažiau svarbi už pagalbą žmonėms. Abi šios sritys yra vienodai svarbios.

Be to, veganizmas, pagrindinis gyvūnų teisių šalininko „bruožas”, nereikalauja nei laiko, nei pinigų, nei jėgų.

Dauguma maistui, kailiniams ar eksperimentams skirtų gyvūnų yra specialiai tam užauginami.

Augindami gyvūnus tikslingai mes nepakeičiame gyvūno biologinės prigimties: jie visada jaučia skausmą bei baimę.

Dievas sukūrė gyvūnus mūsų reikmėms; biblija sako, kad gyvūnai yra mums pavaldūs.

Pirma - biblija, kaip ir kiti šventraščiai, nėra tai, kuo remiantis nustatomos visuotinės moralės normos.

Antra - valdžia nėra tas pat kas tironija. Pvz. anglai yra pavaldūs Anglijos karalienei, bet tai nereiškia, kad ji gali juos valgyti, dėvėti ar eksperimentuoti su jais. Biblijoje nėra nieko, kas pateisintų šiandieninį aplinkos naikinimą, ištisų laukinių gyvūnų rūšių naikinimą ar milijardų gyvūnų kankinimą ir išžudymą kiekvienais metais. Biblija skelbia pagarbą gyvenimui.

Gyvūnai nelaisvėje daug nekenčia, nes jie nežino, kas yra laisvė.

Pirminiai poreikiai yra bendri visiems gyvūnams. Net tie, kurie gimsta narvuose, turi poreikį judėti, daugintis, prižiūrėti save, bendrauti, išskleisti sparnus ar ištiesti kojas. Bandiniai gyvūnai ar grupiniai paukščiai kenčia vien dėl to, kad yra verčiami gyventi tokio didumo grupėse, kur negali pažinti vieni kitų, arba yra izoliuojami. Visi žmonių išnaudojami gyvūnai kenčia nuo rutinos, kartais taip stipriai, kad gali pradėti save žaloti ar net nusižudyti.

Jeigu gyvūnų išnaudojimas būtų neteisingas, jis nebūtų neteisėtas.

Legalumas nėra teisingumo garantija. Įstatymas keičiasi tada, kai keičiasi visuomenės nuomonė ar politinės nuostatos. Seniau moters mušimas ar net žudymas, žmogaus vergovė, priverstinis vaikų darbas ir t.t. buvo teisėti.

Ar pats kada nors buvai skerdykloje ar vivisekcijos laboratorijoje?

Ne, bet pakankamai daug žmonių buvo ir nufilmavo bei parašė apie tai, kad galima būtų susikurti pilną vaizdą. Nebūtina patirti piktnaudžiavimą gyvūnais pačiam ir iš arti, kad tapti kritišku šiuo atžvilgiu, taip pat kaip ir nereikia savo akimis pamatyti išprievartavimo ar iškrypėliško elgesio su vaikais, kad suprastumei, jog tai yra blogai. Niekas niekada negalės pamatyti viso pasaulio skausmo, bet tai nereiškia, kad dėl to mes turėtume nustoti stengtis jo išvengti.

Gyvūnai nėra tokie protingi kaip žmonės...

Tačiau žmonės elgiasi taip, lyg būtų patys primityviausi padarai žemėje: vien tik dėl žmonijos veiklos, pasauliui gresia globalinės katastrofos.

Protas nesuteikia žmogui teisės išnaudoti gyvas būtybes. Remiantis tokiu principu, protingesni žmonės turėtų valgyti neprotinguosius. Tam tikra prasme šiuolaikiniame pasaulyje taip ir vyksta – protingesni manipuliuoja neprotingesniais komerciniais tikslais, toliau pažengusios šalys išnaudoja arba kišasi į mažiau pažengusių šalių gyvenimą. Visa tai dažnai vyksta pamirštant bet kokią moralę.

Kita vertus yra daugybė gyvūnų, kurie yra neabejotinai protingesni, kūrybiškesni, gabesni, komunikabilesni ir pajėgesni apsieiti su kalba nei kai kurie žmonės, kaip kad pavyzdžiui kai kurios šimpanzės palyginus su žmogaus kūdikiu ar psichiškai neįgaliu žmogumi. Ar dėl to kai kurie protingesni gyvūnai turi turėti tam tikras teises, o mažiau protingesni žmonės jų neturėti?

„Gorilos Koko gestų žodyną sudaro 500 žodžių, o Maiklas mėgsta klausyti Luciano Pavarotti ir neina pasivaikščioti, kai per TV transliuojamas tenoro koncertas. Šimpanzė Flintas mirė iš širdgėlos po mamos mirties. Papūga Aleksas atpažįsta daugiau nei šimtą daiktų pavadinimų ir tinkamoje situacijoje ištaria reikšmingas frazes. Drambliai gali perduoti informaciją ultragarsu, žiurkės regi sapnus, stambiosios beždžionės moka pasigaminti darbo įnagius. Emociniai ir intelektualiniai gyvūnų gebėjimai stebina ne tik paprastus žmones, bet ir mokslininkus. Darvino natūralios atrankos teorija įrodė, kad žmonės iš esmės yra gyvūnai ir vystosi pagal tuos pat dėsnius. Jis aprašė stebėtinus mūsų ir gyvūnų emocijų reiškimo panašumus. Naujausi genetikos, neuropsichologijos duomenys patvirtino, kad gyvūnai geba mąstyti ir jausti panašiai kaip žmonės. Žmogaus DNR 98 proc. identiška šimpanzės, kuri genetiškai artimesnė žmogui nei orangutangui. Žinduolių tokios pat smegenų sistemos, vadinasi, jie jaučia emocijas ir gali abstrakčiai mąstyti. Jie turi hormoną, atsakingą už sekso malonumą ir motinystės jausmą. Jei mes nesuprantame gyvūnų, tai nereiškia, kad jie yra primityvūs. Galbūt yra atvirkščiai?”

(Ištrauka iš žurnalo „Ieva” straipsnio „Aš viską jaučiu”)

Mėsos kombinatuose ar kailių fermose sąlygos yra ne blogesnės nei laukinėje gamtoje, kur gyvūnai yra nužudomi kitų gyvūnų, miršta nuo ligų, bado ir t.t. Mėsos kombinatuose ir kailių fermose jie bent yra maitinami ir gydomi.

Sąvoka „laukinė gamta” egzistuoja tik žmonijai, kuri kuo toliau, tuo labiau tolsta nuo gamtos. Gamta nėra „laukinė” gyvūnams, tai yra jų namai. Čia jie turi savo laisvę ir gali elgtis natūraliai. Faktas, kad jie gali kentėti gamtoje nėra priežastis jų kančiai nelaisvėje. Daugelis laukinėje gamtoje atsirandančių gyvūnų kančių taip pat yra sukeltos žmogaus: maisto ir vandens trūkumas, žalojantys spąstai, tvoros ir kitos žmogaus „šiukšlės”.

Tais pačiais žodžiais buvo teisinama vergovė „žmonėms yra geriau ramiai gyventi vergovėje, nei lauke mirti iš bado”. Tą patį galima pasakyti ir apie žmones kalėjimuose, bet kalėjimas vis tik dar yra pati didžiausia žmonijos bausmė. Gyvūnai kombinatuose kenčia tiek daug, kad gamtoje tokių kančių patirti tiesiog neįmanoma.