Kaip suprasti sąvoką „teisė“

Pradėjus kalbėti apie teises kyla daug neaiškumų. Dažnai ne iki galo suprantama, ką reiškia „žmogaus teisės“, o dar daugiau nesusipratimų kyla prabilus apie „gyvūnų teises“, nes vieni šį terminą naudoja turėdami omenyje bet kokius gerovės reguliavimus, o kiti – gyvūnų išnaudojimo panaikinimą.

Dėl sąvokos „teisė“ tebekyla daugybė filosofinių diskusijų, bet dabar į tai nesigilinsime, o tik pateiksime apibrėžimą, kuris padės suprasti pagrindinius su šia sąvoka susijusius dalykus.

Kas yra „teisė“?

Teisė yra tiesiog būdas apsaugoti poreikį. Mes visi jų turime: kažko norime, trokštame ar kažkam teikiame pirmenybę. Kai kurie poreikiai visiems mums yra bendri. Pavyzdžiui, visi norime valgyti ir būti sveiki. Kai kurie poreikiai gali būti būdingi ne visiems žmonėms – pavyzdžiui, aš visiškai nesidomiu golfu, bet kai kurie žmonės yra aistringi jo mėgėjai.

Norėdami poreikį apsaugoti, praktiškai galime rinktis tik iš dviejų variantų:

  1. Apsaugoti poreikį tik tada, kai tai atneša pageidaujamas pasekmes.
  2. Apsaugoti poreikį neatsižvelgiant į tai, kokias pasekmes tai sukels.

Antrasis būdas apsaugoti poreikį ir yra tai, kas vadinama „teise“.

Pavyzdžiui, aš turiu poreikį laisvai reikšti savo nuomonę. Mes galime pasirinkti apsaugoti šį poreikį tik tol, kol tai atneša „geras“ pasekmes. Tačiau ką daryti, jeigu aš esu politiškai nepopuliarus žmogus, kurio nuomonė ir požiūris liūdina kitus? Dėl to gali būti net norinčių mane įkalinti ir uždrausti laisvai reikšti savo mintis. Jeigu mano poreikis į laisvę būtų apsaugotas tik tol, kol tai vyraujančiu požiūriu teikia naudos, tuomet, man ėmus reikšti aplinkinius liūdinančią nuomonę, aš galėčiau būti įkalintas.

Iš kitos pusės, mes galime apsaugoti poreikį į žodžio laisvę net ir tuomet, jeigu mano nuomonė įžeidžia kitus. Tokiu atveju mes galėtume sakyti, kad aš turiu teisę į žodžio laisvę. Tai būtų tik kitas būdas pasakyti, kad mano poreikis laisvai reikšti nuomonę bus apsaugotas net ir tada, jeigu mano įkalinimas ar suvaržymas atneštų naudos kitiems.

Visa tai nereiškia, kad mano teisė į išraiškos laisvę yra absoliuti. Jeigu aš įvykdyčiau nusikaltimą ir būčiau nuteistas, ši mano teisė galėtų būti suvaržyta.

Kitas pavyzdys - noras gyventi. Aš tikrai turiu poreikį likti gyvas. Daugumai mūsų šis poreikis yra stipresnis už norą išvengti kančios - nemažai žmonių ištveria skausmą sukeliančias procedūras, kad išgytų nuo mirtinų ligų. Ir šį poreikį apsaugoti irgi galime tais pačiais dviem būdais. Pirmuoju atveju galėtume pateisinti prieš mano valią su manim atliekamus mirtinus medicininius tyrimus, kurių rezultatai galėtų išgelbėti daugybę kitų žmonių, arba mane būtų galima nužudyti, o organus persodinti kitiems ir taip išgelbėti kelias gyvybes. Antruoju atveju - mano gyvybė būtų neliečiama net jeigu būtų naudinga kitiems. Niekas negalėtų prieš mano valią įtraukti mane į medicininius bandymus arba priversti būti donoru. Kitaip tariant - aš turiu teisę į gyvybę ir ji negali būti atimama net jeigu tai būtų naudinga kitiems.

Teisė į gyvybę taip pat nėra absoliuti. Pavyzdžiui, jeigu Jonas be jokios priežasties puola mane ketindamas nužudyti, man leidžiama gintis ir esant poreikiui atimti užpuolikui gyvybę. Tokioje situacijoje manoma, kad Jono elgesys lemia tai, kad jo poreikis į gyvybę nėra apsaugotas, tačiau mes negalime ignoruoti poreikio į gyvybę vien todėl, kad tai atneš kažkam naudos.

Tad galima sakyti, kad teisė yra lyg siena, kuri supa poreikį. Ant tos sienos yra ženklas, kuriame parašyta: „Negalima peržengti ribos tik todėl, kad tai yra kažkam naudinga“.

Ypatinga teisė: nebūti kitų nuosavybe

Kai nesutariama dėl žmogaus teisių, iš tikro nesutariama dėl to, kokie žmonių poreikiai turėtų būti apsaugoti nepaisant pasekmių. Dėl to kyla daugybė diskusijų ir ginčų.

Nepaisant to, yra vienas poreikis, kurio apsaugojimui pritaria daugelis – poreikis nebūti kažkieno nuosavybe arba vergu. Tai nereiškia, kad žmonių vergovė neegzistuoja. Ji yra, bet mes pripažįstame, kad kiekvienas žmogus turi teisę nebūti vergu. Iš tikro, žmonių vergijos uždraudimas yra vienas iš kelių moralinių klausimų, dėl kurių tarptautinė bendruomenė sutaria.

Tačiau kodėl mes laikome vergovę ypatingai blogu dalyku? Ogi todėl, kad vergai neturi jokių tikrų teisių. Visa vergų gaunama poreikių apsauga yra tik tol, kol tai naudinga kažkam kitam (dažniausiai vergvaldžiui). Vergija žmones vertina tik kaip turinčius išorinę arba praktinę vertę ir paneigia vidinę, kuri nepriklauso nuo kitų. Jeigu žmonės turi kažkokią vertę, kažką daugiau už jų teikiamą naudą kitiems, tuomet mes privalome jiems suteikti pagrindinę teisę – nebūti laikomais kitų nuosavybe.

Teisė nebūti kitų nuosavybe nepriklauso nuo individo savybių. Sutariama, kad protinę negalią turintys žmonės turi tokią pačią teisę nebūti naudojami bandymams kaip ir genijai. Tai reiškia, kad tiek neįgaliųjų, tiek genijų poreikis nebūti kitų nuosavybe turi būti vertinamas nepaisant tai sukeliančių pasekmių. Tiek neįgalieji, tiek genijai vertina save net ir tuomet, kai niekas kitas jų nevertina.

Teisė nebūti kitų nuosavybe reiškia, kad poreikis nebūti išnaudojimo objektu privalo būti apsaugotas, net jeigu kai kurių žmonių pavertimas „prekėmis“ teiktų kitiems naudą. Jeigu mes neapsaugotume šio poreikio su teise, tuomet tam tikri žmonės (mažiausiai vertinami) būtų paverčiami kitų nuosavybe ir iš jų atimamos visos kitos teisės. Įskaitant ir teisę į gyvybę, jeigu tik jos atėmimas būtų mums naudingas.

Gyvūnai ir nuosavybė

Visi gyvūnai turi poreikius. Iš tikro, gyvūnai (tiek žmonės, tiek ir nežmonės) yra vienintelės būtybės Žemėje, kurios turi poreikius, nes yra jautrios ir turinčios subjektyvų sąmoningumą. Kiek mes žinome, akmenys ir augalai neturi poreikių. Jie neturi minčių ir nėra nieko, ko augalas arba akmuo norėtų, trokštų arba kam teiktų pirmenybę.

Jautrūs gyvūnai, priklausomai nuo rūšies, turi pačių įvairiausių poreikių. Jie jaučia skausmą ir nori jo išvengti. Žinoma, visos jautrios būtybės turi ir poreikį gyventi. Galima sakyti, kad jautrumas parodo gyvūno norą likti gyvam. Pats jautrumas nėra tikslas, jis tik priemonė siekiant pratęsti egzistavimą, ir jautrios būtybės, kurios išsivystė tokiomis, naudoja jį išlikimui. Absurdiška teigti, jog būtybė yra jautri, bet nenori išlikti gyva.

Gyvūnai turi poreikį nebūti naudojami maistui, aprangai, laisvalaikio praleidimui, pramogoms, bandymams ir kt. Visos šios veiklos yra įmanomos tik todėl, kad gyvūnai laikomi nuosavybe. Netgi gyvūnai esantys „laisvi“ gamtoje dažnai laikomi valstybės nuosavybe - žmonėms leidžiama juos žudyti tam tikrais būdais, tam tikru laiku. Mūsų namuose gyvena gyvūnai, kurie laikomi šeimos nariais, bet teisiškai jie yra mums priklausantys daiktai. Nors yra tam tikri apribojimai, kaip mes galime elgtis su nuosavybe esančiais gyvūnais, tačiau jų nedaug.

Gyvūnų gerovės įstatymai neįteisina gyvūnų teisių. Jie gyvūnus gina tik tiek, kiek naudinga žmonėms. Pavyzdžiui, mes reikalaujame, kad gyvūnas būtų apsvaiginamas prieš skerdimą. Tai darome ne todėl, kad norime apsaugoti gyvūno poreikius. Priešingai – tai darome tik dėl savęs. Apsvaigintas gyvūnas sukels mažiau problemų ir sužeidimų skerdyklos darbuotojams, gyvūno kūnas nepatirs nereikalingų sužeidimų, bus išsaugota geresnė skerdienos kokybė, o mėsos pramonė veiks, anot skerdyklų projektuotojos Temple Grandin, „saugiai, efektyviai ir pelningai“.

Ar yra priežasčių nesuteikti gyvūnams teisės, kurią suteikiame visiems žmonėms? Mano atsakymas - ne. Tik iškeldami savo rūšį virš kitų, būdami rūšistai (angl. speciesist), mes galime diskriminuoti gyvūnus ir nesuteikti jiems teisės nebūti kažkieno nuosavybe.

Jeigu mes tikrai vertiname gyvūnus kaip moraliai svarbius ir norime jiems suteikti vertę didesnę nei tą, kurią mes savo nuožiūra jiems priskiriame, tuomet turime apsaugoti jų poreikį nebūti išnaudojimo objektais. Tai reikalauja uždrausti, o ne reguliuoti gyvūnų naudojimą. Mes turime nustoti dauginę ir naudoję gyvūnus savo reikmių tenkinimui.

Reziumė

  • Teisė yra būdas apsaugoti poreikį.
  • Teisė reiškia, kad poreikis bus apsaugotas net jeigu tai yra neparanku kitiems.
  • Jeigu mes įtraukiame žmones į moralinę bendruomenę, jie negali būti kitų nuosavybe. Mes turime žmonėms suteikti teisę nebūti laikomais kažkieno nuosavybe.
  • Jeigu į moralinę bendruomenę įtraukiame gyvūnus, turime jiems suteikti teisę nebūti laikomais kažkieno nuosavybe.
  • Tokios teisės suteikimas reikalauja uždrausti gyvūnų išnaudojimą.

Šaltinis: Gary Francione
Vertimas: Linas Didvalis